Sakados yra staigūs, trumpi, nemažos amplitudės akių judesiai skirti greitai perkelti žvilgsnį nuo vieno dominančio objekto prie kito. Jie formuojami tam, kad naujas stebimas objektas kuo greičiau būtų sufokusuotas į jautriausią akies sritį – geltonąją dėmę – ir regos sistema galėtų jį atpažinti. Galima teigti, kad akies šuoliai skirti tam, kad nustatyti „kur tai“, o objekto fiksacija
(stebėjimas) skirti atpažinti „kas tai“.
Šuoliniai akių judesiai yra skirstomi į refiksacines sakadas ir mikrosakadas, kurios yra labai mažos amplitudės (mažesnės negu vienas kampinis laipsnis) ir vyksta tiktai taikinio fiksacijos metu. Refiksacinės sakados gali būti vieno ar kelių (dažniausiai dviejų) etapų. Keleto etapų sakados susideda iš pirminės ir korekcinės sakadų. Pirminė sakada gali būti per mažos amplitudės ir nepasiekti planuoto taikinio (hipometrinė) arba per didelė ir jį peršokti (hipermetrinė). Sakadinių akių judesių greitis yra didelis ir priklauso nuo jų amplitudės. Kai sakados amplitudė keičiasi nuo 5 iki 30 laipsnių, jos greitis eksponentiniu dėsniu keičiasi nuo 60 iki 500 laipsnių/s. Sakados priklausomybė nuo jos greičio yra
pagrindinė šių akies judesių charakteristika, skirianti sakadinius akių judesius nuo rankų, galvos ar kitų judesių.
Akių judesių stebėjimas išnaudojamas skaitymo tyrimams dar nuo XIX a. (akių judėjimą skaitymo metu dar galime įvardinti okulomotoriniu elgesiu). Akies judesius galime užfiksuoti žiūrėdami į skaitančio žmogaus akies rainelės kraštą – žmogui apžiūrinėjant tekstą galime pamatyti kaip akis juda.
Įprastinio europiečiams teksto skaitymas vyksta žmogui peržiūrint vieną teksto eilutę vienu metu, perkeliant žvilgsnį iš kairės į dešinę. Skaitant akys juda šuoliukais ( jau minėtomis sakadomis). Akys, judėdamos eilute, daro šoktelėjimą, po to trumpam sustoja, staigiai vėl šokteli, vėl sustoja – kol nukeliauja per visą eilutę. Dar toks akies judėjimas vadinamas balistiniu judėjimu, nes tai panašu į patrankos šūvį – akis keičia poziciją šuoliuko pagalba ir mes negalime pakeisti judesio krypties, kai jis jau prasidėjo. Pats judesys keičiant poziciją yra labai trumpas ir užima tik 5-10 milisekundžių. Sakadiniai judesiai yra tokie greiti, kad jų metu neįmanomas jos regėjimas – akis negali suvokti informacijos, kai ji juda. Tekste esantys žodžiai suvokiami tik tuo metu, kai akys nejuda – tai yra, pauzės tarp šuoliukų metu. Pauzė, kol akis nejuda dar vadinama fiksacija. Būtent jos metu akis ir priima informaciją iš teksto. Dar vienas akių judesių tipas, pasitaikantis skaitymo metu, yra regresijos – tai yra, kada akys sugrįžta prie ankstesnės eilutės vietos arba net prie ankstesnės eilutės. Jos vyksta nereguliariai, kartais – jų metu grįžtame prie jau perskaitytų žodžių dar kartą juos pasitikslinti.
Kaip skaitymo metu juda mūsų akys – tai yra, kaip keičiasi fiksacijos ir sakados, mes sąmoningai nesuvokiame – smegenys, perimdamos iš akies informaciją fiksacijų metu, sujungia jas į vientisą vaizdą (tai primena procesą, kaip smegenys apdoroja kino filmo juostos kadrus). Pats akies judėjimas užima labai mažai skaitymo laiko – tai yra, akys skaitymo metu juda apie 6 procentus laiko. Didžiąją skaitymo laiko dalį užima fiksacijos (tai yra pauzės), kurių metu mes ir suvokiame pagrindinę tekste esančią informaciją. Iš viso pauzės užima apie 94 procentus skaitymo laiko. Viena fiksacija gali trukti iki 200 milisekundžių. Judesių ir pauzių trukmės santykis gali skirtis priklausomai nuo skaitymo medžiagos, bet patys judesiai niekada neužims daugiau kaip 10 procentų viso skaitymo laiko, tuo tarpu pauzės niekada netruks trumpiau kaip 90 procentų skaitymo laiko. Visų pauzių trukmės suma ir yra skaitymo suvokimo laikas. Fiksacijų skaičius ir trukmė ir nulemia skaitymo greitį.