Kuo susiję karma, pasąmonė bei depresija?

Kiekvienas pasaulį mato tokį, koks yra tas kiekvienas. Visa, kas mus supa, tėra mūsų proto projekcijos, mintys ir būsenos. Induizme tai vadinama karma. Paprastai tariant, kiekvienas iš mūsų gyvename savo prote sukauptos informacijos sąlygomis. Kartais ši informacija gali privesti prie būsenos, kurią vadiname depresija.
Depresija iš esmės yra kvaila iliuzija – tam tikras iškreiptas būdas suvokti mus supantį pasaulį.
Žmogus visas savo mintis esame įpratę skirstyti į geras ir blogas. Taip jas vertina mūsų dvilypis protas. Už proto ribų gyvenimas yra neutralus, švarus, idealus – tarsi baltas ekranas. Bet koks individualus žinojimas yra iliuzija, žingsnis į šoną nuo tikrosios tiesos, kurios nepajėgus žinoti protas. Tiesa absoliuti ir ji yra už proto ribų.
Žmogus desperatiškai kabinasi už įvairių koncepcijų ir teiginių, naiviai tiki, jog, atradęs „teisingą“ koncepciją, pagaliau tapo pakankamai „informuotas“. Tai proto žaidimai. Visos šios koncepcijos tėra to paties individualaus proto projekcijos, t. y. sąmonės fone atsispindintys mūsų pačių išgyvenimai ir pojūčiai.
Tik suvokę, jog šis „informuotumas“ – tai proto žaidimai, iliuzija, mes galime judėti toliau. Tai natūralus procesas, vadinamas sąmonės raida.

Žmogus tapatina save su savo mintimis ir išgyvenimais. Tačiau ar realybė priklauso nuo mūsų minčių? Jeigu jūs žiūrite į šaukštą ir neturite jokių minčių, tuomet iš kur rasis šaukštas? Tai tik mūsų proto forma, raidžių derinys, kuriuo išreiškiame mintį. Kas yra šaukštas už minties ribos? Jeigu niekada gyvenime nebuvote matę tokio daikto, kaip jį pamatysite, kaip pavadinsite? Jums tai bus tik kažkoks nežinomas daiktas – ir tik su sąlyga, kad jūsų protas ištreniruotas galvoti, jog daiktai egzistuoja…
„Nušvitimas“ – kai vieną akimirką jūs liaujatės lakstę po realybės sampratų pastato aukštus. Liaujatės sureikšminę savo proto galimybes, jūs suprantate, kad jūsų kasdienis, įprastas gyvenimas – tai tik jūsų asmeninė projekcija nežinomybės fone. Tuomet tarsi nusėdusi druska išryškėja tai, ko jums iš tiesų reikia. Tik tada jūsų sprendimai tampa tikri ir priveda prie reikiamų veiksmų.
Išminčiai sako: tik tuščias indas gali prisipildyti. Tik tada, kai suvokiate, jog nieko nežinote, ima šviesėti sąmonė.

Mes esame įpratę mąstyti koncepcijomis, todėl negalime būti čia ir dabar. Mes mokame gyventi praeitimi, kurią tarsi audeklą užklojame ant dabarties ir tokiu būdu savo protą panardiname į sapną, projekcijų miglą.
Koncepcijos visada iliuzinės. Jos prikausto prie asmeninio riboto žinojimo. Individualumas – viskas, ką laikai savimi, kas vyksta tavyje, tačiau tai nesi tu. Tai personažas, žaidimo herojus. Žaidimo, kuris vyksta šioje realybėje kartu su milijardais kitų formų. Visi tave supantys žmonės – tai skirtingos tavo sąmonės dalys.
Realybė tiesiog yra. Tai tavo tikrieji namai, visa apimanti ramybė.
Panašu, jog viena iš depresijos (kančios) funkcijų yra ta, kad sukeliant skausmą atkreipti dėmesį į problemos šaltinį. Kitaip tariant, mes turime išmokti tiesiai pažvelgti į „vietą„, kurioje gimsta iliuzija, ir tada pamažu eiti ten, kur iliuzijos nėra. Sąmoningumo meditacijos praktika (susitelkimas į čia ir dabar) pagreitina šį procesą. Dabartiniai išgyvenimai – tai mūsų raida dabartyje. Gyvenimiška energija teka laisvai, kai pašalinama įtampa. Viena esminių klaidų bandant medituoti – tai pastangos. Jos sukelia naują įtampą. Kai stengiatės atsipalaiduoti, jūs vėl įsitempiate.

Kiekviena mūsų mintis – tai sena istorija, pasakojanti pati save. Mintis, kur sako „Aš silpnas… Aš nežinau…„, yra mintis apie… šią mintį! Mintis apie mus pačius, apie mūsų personą. Iliuzija. Už šios minties ribų silpnumas ir nežinojimas neegzistuoja. Mūsų ego yra tokių minčių raizginys, iliuzijų kamuolys. Kai jums ateina tokios mintys, keliančios įtampą, tiesiog netikėkite jomis. Atsitraukite į šalį, suvokite, kad tai tik mintis, o ne įvykis. Leiskite mintims judėti laisvai, be įtampos: ateiti ir nueiti. Tokia yra meditacijų praktikos esmė. Tam nereikia specialių sąlygų ir mokytojų. Tam reikia tik atpalaiduoti kūną ir atverti protą. Kuo labiau jūs atsivėręs šiai akimirkai, tuo daugiau energijos ir aiškumo įgauna sąmonė.
Sakoma, jog laimė tėra iliuzija. Jei tikite tuo, tuomet turite priimti mintį, kad kančia irgi tėra iliuzija. Jeigu džiaugtis beprasmiška, kokia prasmė kentėti? Jeigu pozityvūs išgyvenimai neturi pagrindo, tuomet koks yra pagrindas depresijai? Taigi, šis išgyvenimų dvilypumas yra lygiareikšmis. Pats baisiausias neigiamų išgyvenimų ginklas yra tai, kad jie atrodo tikresni nei teigiami. Kai blogos mintys diktuoja savo „tiesą„, žmogus tiki, kad viskas būtent taip. Tačiau tiek teigiami, tiek neigiami vertinimai tėra tik vertinimai. Gyvenimas neutralus, švarus ir laisvas nuo dvilypumo, kurį mūsų protas be perstojo perša.
Depresija sergantys žmonės sako, jog gyvenimas neturi prasmės. Tai ženklas, jog žmogus negyvena čia ir dabar. Nes tai, kas vyksta dabar, mes patys pripildome prasmės.
Kai beprasmybės jausmas bus išgyventas maksimaliai intensyviai ir giliai, mes galėsime rinktis, ką čia ir dabar padaryti prasmingą, svarbų, o ką nuvertinti ir atiduoti užmarščiai. Tai ir yra atpildas už išgyventą patirtį.