Visatos užkampyje be išeiginių veikė viena nedidelė parduotuvėlė, kurios iškabos jau seniai niekas nematė – kadaise ją nuplėšė vėtra. Tačiau vietiniai gyventojai žinojo, kad joje parduodami norai.
Asortimentu parduotuvėlė galėjo pasigirti: čia galima buvo beveik viską – jachtas, namus, vedybas, viceprezidento postą, pinigus, vaikus, mėgstamą darbą, gražią figūrą, sėkmingą karjerą, valdžią, laimėjimus konkursuose, dideles mašinas ir daug daug viso kito. Nebuvo prekiaujama tik gyvenimu ir mirtimi – šituo užsiiminėjo ofisas kitoje Galaktikoje.
Kiekvienas, užėjęs į parduotuvę ( o juk yra daug tokių, kurie net neatėjo pasižvalgyti, liko namie norėti), pirmiausiai sužinodavo savojo noro kainą.
Kainos buvo įvairios. Pavyzdžiui, mėgstamas darbas kainavo atsisakymą nuo pastovumo ir stabilumo, pasiruošimą pačiam planuoti savo gyvenimą , tikėjimą savo jėgomis ir leidimą dirbti ne ten kur reikia, o ten kur nori.
Valdžia kainavo šiek tiek daugiau: tektų atsisakyti kai kurių savo nuostatų, moralinių vertybių, mokėti viską paaiškinti racionaliai, mokėti sakyti ne, jausti savo vertę ir sakyti „AŠ“ visur ir visada nepriklausomai ar tam pritaria aplinkiniai.
Kai kurios kainos atrodė keistai ir juokingai. Pavyzdžiui, vedybas galima buvo gauti beveik nemokamai, tačiau laimingas šeimyninis gyvenimas kainavo brangiai: reikėjo sumokėti asmenine atsakomybe už savo laimę, mokėjimu mėgautis gyvenimu, savo norų žinojimu, atsisakymu visiems patikti, mokėjimu vertinti tai ką turi ir leidimu būti laimingu, savo vertės suvokimu, atsisakymu būti auka ir rizika prarasti kai kuriuos draugus ir pažįstamus.
Taigi, ne kiekvienas užėjęs į parduotuvę buvo pasiruošęs nusipirkti savo norą. Kai kurie, pamatę kainą, apsisukdavo ir nusivylę išeidavo. Kai kurie ilgai stovėdavo susimąstę, skaičiuodami turimus resursus ir ilgai galvodami kur gauti jų daugiau… Kažkas pradėdavo skųstis per didelėmis kainomis ir prašydavo nuolaidų arba domėdavosi išpardavimo galimybėmis…
O buvo ir tokių, kurie ištraukdavo visas savo santaupas ir išsinešdavo į gurgždantį dovaninį popierių suvyniotą savo išsvajotą norą. Kiti pirkėjai žiūrėdavo į juos pavydžiai, mintyse galvodami, kad ko gero parduotuvės šeimininkas koks nors jų draugas, ir tas noras jiems atiteko be didelio vargo…
Dar parduotuvės šeimininkas sulaukdavo pasiūlymų sumažinti kainas tam, kad padaugėtų pirkėjų, tačiau jis visuomet atsisakydavo, aiškindamas, kad tokiu būtų labai pablogės prekių kokybė. Ir galiausiai, kai jo paklausdavo ar nebijo bankrutuoti, jis su šypsena veide purtydavo galvą į šonus, sakydamas, kad visais laikais atsirasdavo ir atsiras drąsuolių, pasiruošusių rizikuoti ir keisti savo gyvenimus, atsisakyti įprasto ir numatomo kasdieninio saugumo, sugebančių patikėti savimi, turinčių jėgų ir resursų tam, kad sumokėti už savo norų išsipildymą.
O išeinant iš parduotuvės visi perskaitydavo užrašą, kuris kabojo jau kelis šimtus metų:
„Jei tavo noras neišsipildė – reiškia jis dar neapmokėtas“ (psichika.eu).