Holografija – tai erdvinės informacijos apie objektą užrašymo ir atkūrimo metodas, pagrįstas koherentinių šviesos bangų sklaida ir šios šviesos interferencija su tam tikru atraminiu optiniu signalu.
Holograma išsaugo objekto tūrinį vaizdą, tai yra, hologramoje įrašoma visa informacija apie objekto išsklaidytas šviesos bangas (sklidimo kryptį, amplitudę, fazę, bangos ilgius, poliarizaciją). Apšvietus holograma tokiu pačiu šaltiniu, kaip ir atraminis hologramos įrašymo metu, iš hologramos išėjusios šviesos bangos difraguodamos ir interferuodamos sukuria realaus daikto menamą vaizdą – matomas erdvinis objekto atvaizdas, arti ir toli esantys daiktai matomi vienodai ryškiai. Keičiant stebėjimo vietą galima stebėti įvairias objekto detales. Hologramos veikimo principas yra pagrįstas trimatės difrakcinės gardelės sudarymu ir objekto optinės informacijos atkūrimu difrakciniame vaizde.
Vaizdas atgaminamas naudojant tą pačią atraminę bangą, kuria apšviečiama holograma. Kai objektas apšviečiamas šia banga, holografinėje plokštelėje užrašyta difrakcinė struktūra atkuria originalius nuo objekto sklidusius šviesos spindulius. Kadangi holografijos metu buvo užrašyti vaizdai iš skirtingų matymo taškų, kiekvieno žiūrovo akys mato paveikslą šiek tiek skirtingu kampu, todėl jis atrodo trimatis. Žiūrovas gali keisti savo padėtį ir stebėti judantį objektą hologramoje taip pat, kaip ir tikrovėje (pavyzdis paveikslėlyje).
Atkurti vaizdą galima ir kitokio bangos ilgio nei buvo naudojama užrašant monochromatine šviesa. Tokiu atveju sukurto atvaizdo matmenys skiriasi nuo objekto matmenų, jis yra kitu atstumu nuo hologramos.