Akies judesiai yra labai svarbūs atliekant vaizdų palyginimą. Jie nukreipia akies centrinę duobutę taip, kad pasirinktų objektų vaizdai atsidurtų joje, kur juos būtų galima pilnai išanalizuoti. Akies judesiai leidžia mums skenuoti vizualinį lauką, sukaupti mūsų dėmesį į scenos dalis, kurios suteikia didžiausią informacinę reikšmę.
Geometrinės iliuzijos yra patogus ir galingas įrankis, leidžiantis tikrinti teorines regimojo suvokimo koncepcijas ir modelius. Iliuzijų mechanizmų supratimas padeda gilintis į visos žmogaus regos sistemos darbą.
Įdomi iliuzijų savybė yra ta, kad jos atsiranda net stebint visai paprastus vaizdus, sudarytus tik iš kelių linijų, taškų arba kreivės atkarpų. Vis dėlto, regimojo suvokimo klaidos yra didelės, išmatuojamos kiekybiškai ir atsikartojančios sistemingai kiekvieno bandymo metu ir kiekvienam stebėtojui.
Bet kokio regimojo vaizdo suvokimas yra lydimas didesnio ar mažesnio iškraipymo, kurio stiprumas priklauso nuo vaizdo erdvinės bei laikinės struktūros.
Atlikti tyrimai su žmonėmis rodo, kad iliuzijos stiprumas didėja ilgėjant figūrai. Paaiškėjo, kad ši funkcija yra apytikriai tiesinė, ir iliuzijos stiprumas siekia 20-30 % figūros atraminės dalies ilgio. Taip pat buvo nustatyta, kad iliuzijos stiprumas priklauso nuo skirtingų stebėtojų. Parodyta, kad stiprumas gali skirtis net 2-3 kartus, nors kiekvienam iš stebėtojų iliuzijos stiprumo reikšmės, kaip rodo nedidelis duomenų statistinis išsibarstymas, yra pakankamai stabilios. Pašalinus figūros ašinę liniją, individualūs skirtumai ženkliai sumažėja.