Garsas yra slenkantis slėgio svyravimas ore ir kitose dujose, skysčiuose, kietuose kūnuose, kuris yra priimamas girdimas ar jaučiamas žmogaus ar gyvūno ausimis ar kitais organais. Garsas yra tam tikra (judesio energijos) forma, kurią sukuria bet kuris vibruojantis ar virpantis objektas. Visų garsų priežastis yra nematomi mechaniniai aplinkos judesiai, virpesiai. Virpantis kūnas verčia virpėti arčiausiai esančias terpės molekules ar daleles. Virpesiai sklinda ore ar kitoje terpėje sudarydami garso bangą, tačiau pati terpė su banga neslenka. Susidaro tik didesnio slėgio sritis (sutankėjimas) ir žemesnio slėgio sritis (praretėjimas).
Pakaitomis einančios sutankėjimų ir praretėjimų sritys sklinda ore ar kitoje terpėje ir sudaro vadinamą garso bangą. Pasiekus ausį, ji virpina ausies būgnelio membraną, kuri perduoda virpesius vidinės ausies klausos aparatui ir pagaliau centrinei nervų sistemai, todėl žmogus girdi. Kuo stipresni vibruojančio objekto virpesiai, tuo sudaromas didesnis sutankėjimų ir praretėjimų slėgio skirtumas ir garsas tampa stipresnis. Virpesių dažnis lemia garso aukštį arba tono aukštį. Jei virpesiai dažnėja – garsas darosi aukštesnis, jei retėja – žemesnis.
Garsas vadinamas tonu, jei jis yra tik vieno dažnio banga. Sveiko suaugusio žmogaus ausis įprastai girdi garsus, kurių dažnis yra intervale nuo 16 -20 Hz iki – 20 000 Hz imtinai. Geriausiai girdime 500-2000 Hz dažnio garsus. Žmogaus ausis skiria pagrindinį garso požymį – tono aukštį. Mažiausią garso intensyvumą, kuriam esant jau girdimas garsas, vadiname girdimumo slenksčiu. Jis priklauso nuo garso (virpesių) dažnio, žmogaus amžiaus ir individualių savybių. Daugelio gyvūnų klausa yra geresnė nei žmogaus, ir girdimo garsų dažnio intervalas yra žymiai platesnis.
Geriausiai aukšto dažnio ir ypač aukšto dažnio garsus girdi paaugliai. Klausa silpnėja senstant, todėl vyresni žmonės pradeda neprigirdėti, ypač tai pasireiškia aukšto dažnio garsų diapazone.
Garso bangos iš šaltinio sklinda visomis kryptimis tam tikru greičiu. Garso greitis ore – 331 m/s (jūros lygyje ir esant apie 20 laipsnių Celsijaus temperatūrai). Didėjant santykiniam aukščiui nuo jūros lygio arba kylant temperatūrai, garso greitis mažėja, nes oras tampa retesnis. Vandenyje, skysčiuose, metaluose, grunte ar konstrukcijose garso greitis didesnis nei ore, nes šios medžiagos yra daug tampresnės negu oras ar dujos ir virpesiai (garso bangos) jose sklinda kelis kartus greičiau (garso greitis vandenyje – apie 1500 m/s, pliene– apie 5000 m/s). Garsas beorėje erdvėje ar vakuume nesklinda, nes jame nėra dujų molekulių, galinčių virpėti ir perduoti garsą.
Garso slėgį palyginus su standartiniu statiniu oro slėgiu galime teigti, kad žmogaus ausies girdimas garso slėgis telpa į gana siaurą diapazoną nuo 20 µPa (girdimumo slenkstis lygus – 0 dB) iki 100 Pa (skausmo slenkstis lygus – 130 dB).
Pavyzdžiai:
• 0 dB – silpniausias garsas, kurį gali girdėti sveiko žmogaus ausis;
• 10 dB – normalus kvėpavimas;
• 20 dB – šnabždesys 1,5 m atstumu nuo šnabždėtojo;
• 30 dB – tyli kalba;
• 50 dB – lietaus šniokštimas, veikiantis šaldytuvas;
• 60 dB – normali kalba;
• 90 dB – sunkvežimiai, traktoriai, motociklai;
• 100 dB – medžio, metalo apdirbimo staklės, motociklai, sniego valymo technika;
• 110 dB – diskoteka, simfoninis orkestras, kūdikio verkimas;
• 120 dB – griaustinis, grandininis pjūklas, pneumatinis plaktukas, sunkiosios muzikos koncertas, gaisrinės sirena;
• 140 dB – kylantis lėktuvas;
• 150 dB – kylantis reaktyvinis naikintuvas;
• 180 dB – sprogimas, sunkiosios raketos startas.
Žmogaus ausis ne visų dažnių garsus girdi vienodai, pavyzdžiui, žemas garsas girdimas ne toks stiprus, kaip tokio pat stiprumo aukštas garsas. Be garsumo ir tono aukščio žmogus skiria garsus pagal dar vieną garso požymį. Šis garso požymis, iš kurio galima spręsti apie jo šaltinį, vadinamas tembru. Pagal tembrą galime atpažinti kalbėtojus, muzikos instrumentus, dainininkus ir kitus garso šaltinius.