Vietomis, kai skaitysite šitą rašinį, Jus suims juokas, vietomis – graudumas, o paskui imsite ir savęs paklausite: “O gal ir aš toks pat arba bent panašus?”..
Į virtuvę įeiti draudžiama
Prieš 10 metų, kai jos liga įsismarkavo, Silvija K. normaliai gyventi galėjo tik už savo buto sienų. Namuose ji beveik visą laiką tvarkėsi: kasdien iškraustydavo sekciją svetainėje ir išvalydavo visą jos turinį; pasišildžiusi maistą mikrobangų krosnelėje, po to dvi valandas šveisdavo prietaisą. Jei vyras arba vienas iš vaikų atsisėsdavo ant sofos, Silvija ją valydavo drėgnu šepečiu; po to ji visą dieną būdavo tokia šlapia, kad niekas daugiau negalėdavo atsisėsti, bet svečių vis tiek neateidavo. Vieną dieną į svetainę, taip pat į virtuvę, buvo uždrausta įeiti ir šeimai.
“Mes kas vakarą valgydavome kavinėse, ilgainiui tai tapo nebeįmanoma finansiškai”, – prisimena 46 metų moteris. Pusryčių sumuštinius sau ir šeimai ji tepdavo namo rūsyje, kur stovėjo ir šaldytuvas. Valgoma buvo pakeliui į darbą. Kaip Silvijai pavykdavo aprėpti darbą, šeimą ir valandų valandas trumkančius valymo ritualus, šiandien nebegali suprasti ir pati. Tuo metu ji miegodavo vieną dvi valandas per naktį. Likusiu laiku – tvarkydavosi. Iš pradžių slapčia, kad niekas nepamatytų, nes suvokė, kad tai, ką daro, yra nesąmonė. Tai buvo tarsi spiralė, iš kurios ji savo jėgomis nebepajėgė išsivaduoti. “Nežinojau, kad sergu, – sako Silvija, – aš maniau, kad esu pamišusi”. Tik po 10 metų ji kreipėsi į psichologą, nes tarp savo keturių sienų jau seniai jautėsi blogai.
Prausimasis po prausimosi
Tokių žmonių kaip Silvija, vyrų ir moterų, Vokietijoje yra daugiau kaip milijonas. Jie visi turi keistų ir įkyrių įpročių ir dėl to kenčia. Tai gali būti valymas, rankų plovimas arba prausimasis po dušu – besaikis, paniškai bijant nešvarumų. Kiti jaučia nenumaldomą norą viską kontroliuoti: šimtus kartų tikrinti, ar užrakintos durys, ar išjungta viryklė, kol išvis nebedrįsta išeiti iš namų. Dar kiti pagal sudėtingas taisykles tvarko daiktus, ką nors renka arba viską skaičiuoja. Statistiškai moterys daugiau kenčia nuo prausimosi, o vyrai – nuo kontroliavimo manijos. Jiems visiems yra bendra tai, kad jų veiksmai nėra tik nekaltos keistenybės. Ritualai dažnai trunka valandas ir kasdienybę, taip pat ir šeimos narių, paverčia kančia. Įkyrių būsenų sutrikimų, kaip tai vadina medikai, aukos suvokia, kad jų pasikartojančios mintys ir jausmai iš principo yra absurdiški arba bent jau perdėti, bet tiesiog negali to atsisakyti. Jie tam tikra prasme jaučiasi pamišę, būdami aiškaus proto. Kodėl jie paprasčiausiai nenustoja to daryti, paklaustų bet kuris iš mūsų. Atsakymas: be ritualų auga baimė ir įtampa, kuri atrodo dar sunkiau pakeliama nei įkyrios būsenos. Taip prasideda užburtas ratas, kuris gali baigtis visišku išsekimu.
Įkyrios būsenos atsiranda tiek dėl neurobiologinių, tiek dėl gyvenimiškų veiksnių. Pasak specialistų, tik 10 proc. tokių ligonių gydosi. Praeina vidutiniškai 7-10 metų, kol jie pradeda ieškoti profesionalo pagalbos. Kiekvienam ligoniui reikia individualaus gydymo, kurio dalis yra daug valandų trunkantys pokalbiai ir konfrontacija su dirgikliais ligonio namuose. Pavyzdžiui, švaros maniakai turi liesti “nešvarius daiktus”, o paskui jiems neleidžiama nusiplauti rankų. Kas jaučia liguistą potraukį ką nors rinkti, yra skatinamas tuos daiktus išmesti. Taip ligoniai pratinami prie minties, kad be jų ritualų pasaulis nesugrius. Kas kitiems atrodo elementaru, jiems yra skausmingas, ilgas kelias.
Plaukų rovimasis
Ir Antonija P. praėjo gydymo odisėją. 50-metė nuo 12 metų raudavo sau plaukus. Slapta. Kol galvoje atsirado plikų vietų ir jai prireikė skaros, vėliau peruko. Jos liga vadinasi trichotilomanija. Kad tai yra įkyrios būsenos sutrikimas, Antonija sužinojo tik sulaukusi 40-ies. Statistiškai trichotilomanija dažniau kamuoja moteris, apytikriais vertinimais kas 200-ąją. Be to, vyrai rečiau lankosi pas psichologus, nes jų plaukų retėjimas yra ne taip pastebimas. Antonija P. taip kompensuodavo vaikystės išsiskyrimo baimes, ieškodavo ventilio, per kurį galėtų nuleisti įniršį, susidoroti su vienatve; plaukų pešiojimas jai buvo savotiška priebėga. Dar blogiau už ligą jai atrodė socialinis nesaugumas, melas. Profesionali pedagogė ilgai nieko prie savęs neprisileisdavo – vaikai galėjo netyčia nutraukti nuo galvos peruką. O kaip ji galėjo paaiškinti partneriui, kas su ja vyksta? Ji apsimetė, kad kenčia nuo hormonų arba skydliaukės veiklos sutrikimo.
Galiausiai ji sulaukė pagalbos Hamburgo universiteto klinikoje. Po gydymo vaistais ir psichoterapijos liga atsitraukė, tačiau ji nesijaučia visiškai pagijusi. “Kai per daug dirbu, didėja pavojus vėl imti pešioti plaukus. Tai panašu į nebegeriantį alkoholiką”.
Ir Silvijai K. išgyti padėjo ėjimas į viešumą – ji vadovauja savigalbos grupei. Sėkmingomis dienomis apie valymą ji negalvoja, nesėkmingomis, kai apima didelis stresas, ji sau garsiai pasako “stop”. Šiuo metu ji išsiskyrė su vyru. Santuoka iširo ne dėl ligos, bet tikrai nuo jos nukentėjo. Šiandien ji gyvena su nauju partneriu. “Mano draugas iš pat pradžių viską žinojo ir sakė, kad tai tik dalis manęs, aš turinti ir kitų, teigiamų bruožų”. Taip ji suvokusi, kad serga – kaip kiti serga diabetu ar alergijomis.