Smegenų paslaptys: matome taip, kaip įsivaizduojame

Kvapais, spalvomis ir garsais elektromagnetinės bangos virsta tik mūsų galvoje, tai bangų ilgių, virpesių interpretacija, kuri vyksta tik po mūsų kaukolės skliautu. Tai, kaip mes suvokiame tikrovę, kur kas mažiau susiję su tuo, kas vyksta mums prieš akis, ir kur kas labiau su tuo, kas vyksta mūsų smegenyse. Taip pat mes matome labai epizodiškai ir tik manome, kad viską matome, o iš tiesų akys nuolat juda, mes žiūrime tarsi nuotraukomis [sakados]. Viskas lyg integruojama ir tai netrukdo susidaryti vientiso vaizdo, bet realiai tai skiriasi nuo to, kas yra tame tikrajame pasaulyje iš tiesų.

Naujas žmogus gimsta turėdamas labai daug sinapsių, daug daugiau nei suaugęs, bet be patirties, kuri yra labai svarbi. Šiuo metu dominuojanti smegenų veiklos teorijų grupė aiškina, kaip neuronai, per sinapses bendraudami vieni su kitais, perduoda informaciją ir apdorodami realizuoja kognityvines funkcijas – atmintį, emocijas, mintis ir visa kita. Kalbant apie kūdikį, įsivaizduojama, kad iš tikrųjų procesai prasideda dar negimus, dar motinos įsčiose. Tas žmogiukas ir girdi, ir jaučia, o smegenyse vyksta atitinkami procesai (neuronai tarpusavyje jungiasi per sinapses).

Sinapsėse, kurios labai mažos -maždaug 20–40 nanometrų – vyksta labai sudėtingi procesai, o viena iš tų procesų kategorijų yra sinapsinis plastiškumas. Tai reiškia, kad sinapsių efektyvumas, priklausomai nuo jų aktyvumo, keičiasi. Priklausomai nuo priešistorės, sinapsės gali tapti lengviau arba sunkiau sužadinamos. Tikėtina, kad jei kažkas dirginama iš išorės, tarkim, regimoji stimuliacija (mama nuolatos prie kūdikio), kiekvieną kartą aktyvuojamos panašios neuronų grandinės (pavadinkime tai mamos grandine) ir tada dėl sinapsės plastiškumo jos tampa lengviau sužadinamos. Galime palyginti: kai pievoje išminamas takelis, tuo takeliu eiti tampa daug lengviau. Taigi tokiu būdu potencialai, kurie yra informacijos nešėjai smegenyse, greičiau nukeliauja tą taką ir įvyksta įsiminimas. Kitas dalykas, kad tas pats neuronas pagal tokią schemą gali dalyvauti įsimenant begalinį skaičių įvykių. Tai labai gerai, nes jis užtikrina santykinai nedidelio skaičiaus neuronų didžiulį efektyvumą – procesinį informacijos apdorojimą. O grįžtant prie sinapsių skaičiaus, įsivaizduojama, kad kai gimsta kūdikis, jis išeina į visiškai naują aplinką, kur šalta, maisto nėra, kvėpuoti reikia, reikia pačiam viską daryti. Tada įsijungia milžiniški srautai sensorinės informacijos: jis mato, girdi, uodžia, liečia kūnu – visi jutimai aktyvuojami daug stipriau nei būnant motinos organizme ir didėja informacijos srautai. Todėl manoma, kad išrenkamos tik tos sinapsės, kurios dažniausiai aktyvuojamos. Kitaip tariant, analogija gal būtų skulptoriaus darbas: skulptorius paima didžiulį akmenį ir iškala iš jo kažkokią skulptūrą (atmeta tai, ko nereikia). Taip ir su sinapsėmis – vyksta sinapsių karpymas, mažinimas, ir tos, kurios nereikalingos – perteklinės – numiršta, o efektyviosios lieka.
Pagal dabartinį smegenų veiklos supratimą išorinė patirtis yra be galo svarbi. Tai rodo ir tyrimai su gyvūnais. Jei gyvūnai auginami izoliuotoje aplinkoje (tarkim, yra kameros, kur nei spalvų, nei kažko kito nėra), iš tikrųjų smegenyse atsiranda pakitimų. Šiuo požiūriu žmogus nėra išskirtinis. Pasaulėjauta, vaizduotė akivaizdžiai priklauso nuo patirties. O patikrtis priklauso nuo daugelio veiksnių: kur žmogus gimė, augo, kokia jo genetika, kuri lemia smegenų vystymąsi, tam tikras ypatybes charakterio ypatybes ir t. t.
Yra labai daug veiksnių, kurie, sujungę į visumą, lemia, kokį žinių ir patirčių bagažą konkretus asmuo turi. Tarkim, lagaminas pilnas visokių smulkių daiktų, kuriuos galima derinti labai įvairiai. Galima sakyti, kad vaizduotė ir yra tokių patirtinių derinių rezultatas. Bet jei tas lagaminas tuščias, nėra ką derinti. Jei kažkiek jame yra, tai bus baigtinis derinių skaičius, o jeigu daug – didėja galimybių skaičius.
Yra tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad kiekvieną kartą, kai prisimename kažkokį atminties elementą, jį ir prisimename, ir kartu įsimename. Nustatyta, kad to pakartotinio įsiminimo atveju įsimenama jau šiek tiek kitaip, nei buvo prieš tai. Tą „kitaip“ nulemia momentas, kontekstas, patirtis, emocijos. Tokiu būdu, jei dažnai kažką prisiminsi esant kitokioms sąlygoms, tai, kas laikoma atmintyje, nuo pradinės informacijos gali labai nutolti. Be to, asmuo, tai atsimenantis, nuoširdžiai tiki, kad tikrai taip buvo.

Pvz. trys seserys prisimena gyvenimą namuose visiškai skirtingai. Čia jau kitas dalykas. Skirtingi žmonės išvis skirtingai priima aplinką. Priklauso nuo dėmesio fokusavimo, kas tuo metu buvo aktualu, kokios buvo emocijos. Tai be galo svarbios atminčiai. Skirtingi žmonės labai skirtingai viską vertina.
Labai įdomus teiginys, kad tikrovę matome visai ne tokią, kokia ji yra, kad pasaulis yra bespalvis, bekvapis ir tik mūsų smegenyse jis virsta tokiu, kokį suvokiame. Manoma, kad ir spalvos, ir kvapai yra mūsų smegenų konstruktai. Kvapas atsiranda tik dėl tos medžiagos sąveikos su receptorine ląstele – įvyksta pasikeitimai, kurie X būdu transformuojami į kvapo suvokimą. Kaip tai vyksta iki šiandien nežinoma. Bet eiga tokia. Su matymu lygiai taip pat. Matymas yra elektromagnetinės bangos, jos tokios, kokios yra, ir tik mūsų smegenys jas interpretuoja kaip spalvas.

Kodėl žmogų ištinka haliucinacijos, kai jis yra vienatvėje, tarkim, kalėjime, pasirinkęs gyventi kažkur dykumoje ar dėl ligos izoliuotas nuo pasaulio? Jei ne cheminis variantas (turiu mintyje ne vaistai), tai sudėtingas klausimas. Vienas paaiškinimas gali būti tas, kad gyvenimiška ir sensorinė patirtis yra sukaupta didžiulė. Jei žmogus gyvena vienutėje, maksimaliai apribota jutiminė informacija, sensoriniai srautai. Susidaro jutiminis badas. O smegenys jau susiformavusios, tam tikras informacijos kiekis reikalingas, kad jos formą palaikytų. Kadangi aprūpinimas sumažėja, smegenyse prasideda tam tikri funkciniai pasikeitimai ir gali būti, kad tada iš atminties klodų traukiama, kas turima. Tie deriniai – galbūt kažkas panašaus į sapną. Kalbant apie sapnus, miego metu įvyksta funkcinis informacijos srautų iš išorės sustabdymas. Per požievyje esantį gumburą eina visų jutimų informacija. Paskui ji eina į žievę, kur jau vyksta galutinis informacijos apdorojimas. Dabar žinome, kad miego metu gumbure įvyksta funkcinis pasikeitimas – neuronai pradeda kitaip generuoti veikimo potencialus, t. y. pakeliamas jų aktyvumo slenkstis – juos sužadinti tampa sunkiau ir tokiu būdu iš išorės ateinanti informacija filtruojama. Tada vyksta informacijos judėjimas smegenyse ir, paprastai kalbant, jei atmintis kaip stalčiukai, informacija atsitiktine tvarka “traukiama” iš stalčiukų ir jungiama į vientisą dėlionę.

***

Taupūs šviestuvai