Optinis triukšmas: rask telefoną


Jeya May Cruz savo „Facebook“ paskyroje paviešino sudėtingą optinę apgaulę. Joje nematyti nieko įmantraus ar neįprasto, tiesiog margas kilimas ir stalas. Tačiau nors tai ir atrodo paprasta, iš tiesų kažkur toje fotografijoje slepiasi svarbus technologinis lobis – telefonas.

Ieškodami telefono, galite užgaišti daugiau nei porą minučių, nes užduotis tikrai nėra lengva. Vizualinis chaosas gali trukdyti susikaupti, o akyse gali imti raibti, bet patikėkite, jūs galite įveikti šią optinę apgaulę. Ją bandė išspręsti daugiau nei 140 tūkstančių internautų. Ar jums pavyks rasti mobilųjį telefoną?

O žemiau esančioje nuotraukoje galite pamayti kur jis slėpėsi.

^

^

^

^

^

^

^

Ar jums dažnai knygyne kyla noras tuštintis?

Pasaulyje visada sklandė galybė įvairių legendų ir mitų. Kai kuriuos mokslui pavyko įrodyti ar paneigti, o kai kurie yra tokie menki, kad tikrų tyrimų atlikta taip ir nebuvo. Pavyzdžiui, ar esate girdėję apie Mariko Aoki fenomeną? O ar kada nors pajutote stiprų norą tuštintis, kuomet buvote knygyne? Šis fenomenas, pavadintas jį pirmą kartą aprašiusios moters vardu, pasirodo, yra sutinkamas gana dažnai.

Mariko Aoki dar 1985 m. viename Japonijos žurnalų apie knygas paminėjo, kad kaskart jai lankantis knygyne, ji patiria nenumaldomą norą bėgti į tualetą. Tema greitai paplito po kitus šalies laikraščius ir buvo plačiai diskutuojama visuomenėje – pasirodo, daug žmonių patirdavo tą patį. Mariko Aoki fenomenas traukė žmonių dėmesį, todėl buvo atliktos kelios nedidelės žmonių apklausos, kurios parodė, kad dažniausiai su juo susiduria moterys.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad netikėtas noras tuštintis apsilankius knygyne pasireiškia vos vienam iš dešimties ar net dvidešimties gyventojų, tačiau kita apklausa parodė, kad net 26,7 % žmonių bent kartą tai patyrė. Mariko Aoki mama teigė, kad kalti gali būti ir genai, nes jos brolis skundėsi ta pačia problema, tačiau rimtų, didelės apimties mokslinių tyrimų, žinoma, atlikta nebuvo.

Fenomenas pradėtas itin plačiai aptarinėti po interneto iškilimo. Juokingas jo pobūdis dar labiau traukė žmonių dėmesį ir jie vienas po kito pripažino, kad ir patys yra su tuo susidūrę. Kai kurie mokslininkai trumpais komentarais juokėsi iš vadinamojo fenomeno, spėliodami, kad taip gali nutikti dėl paties žmogaus įpročių – skaitymo tualete. Pasąmonėje užfiksuojama knygų ir tuštinimosi asociacija, todėl žmonės knygyne patiria šį poreikį. Tačiau pati Mariko Aoki teigė, kad nieko panašaus nejaučia bibliotekoje ar skaitytų knygų knygynuose – fenomenas jai pasireiškia tik naujų knygų parduotuvėse ir niekur kitur.

Kiti spėlioja, kad galbūt naujos knygos pasižymi stipriu dažų ar klijų kvapu, kuris turi silpnų laisvinamųjų vaistų poveikį. Tai paaiškintų, kodėl poreikis tuštintis jaučiamas tik kiek ilgiau užsibuvus knygyne. Dar kiti mąsto, kad galbūt žmogaus stovėsena su knyga rankose atpalaiduoja kūną ir paskatina fiziologinius procesus. Abu šie paaiškinimai skamba tikėtinai, ypač turint omenyje, kad noras praeina vos išėjus iš knygyno.

Kita vertus, psichologai mano, kad Mariko Aoki šį fenomeną sau įsikalbėjo, kaskart laukdama, kol jis pasireikš. Kai apie jį pradėjo galvoti ir kiti, jie savo mintyse susikūrė savaime išsipildančią pranašystę. Todėl Mariko Aoki fenomenas dar ilgai liks tik viena iš daugelio keistų Japonijos legendų. Nebent šia tema susidomės ir rimtas, didelio mąsto studijas atliks mokslininkai.

Iliuzijų muziejus Vilniuje

Vos pasukus nuo Rotušės į Vokiečių gatvę, aptinki Iliuzijų muziejų. Jis visomis darbo dienomis ir savaitgaliais dirba iki 21 valandos. Užsukti čia geriausia ne po vieną, o su linksma draugų kompanija. Muziejaus įkūrėjas įsitikinęs, kad vilniečiams trūksta įdomių pramogų.Nemažai iliuzijų daugiausia džiaugsmo suteikia, kai jas nufotografuoji, o asmenukėms tinka ne visi atrakcionai – ypač jeigu nemėgstate nešiotis specialios asmenukių lazdelės. Įdomu, kad ir keistieji 3D paveikslai, ir kitos iliuzijos nėra atgabentos iš kokio nors panašaus svečios šalies atrakciono. Lietuvių menininkai sukūrė trimatį Vilniaus Iliuzijų muziejaus – „VILNIL“ – logotipą ant sienų, bei paveikslus.
Įdomu žiūrėti, kaip fotografijose atgyja visai paprasta aplinka. Atrodo, kad iš tiesų po kojomis siūbuoja beždžionių tiltas, čiauška papūgos, o pasivaikščioti lubomis ar įsmeigti Lietuvos vėliavą į kitos planetos paviršių – visai paprastas dalykas. Iliuzijų muziejuje liesti eksponatų ne tik nedraudžiama, bet net skatinama.
Mėgstantiems kiek šiurpesnes pramogas, siūloma apiplėšti banką, nerti į unitazą arba sužinoti, koks jausmas apima atsidūrus ryklio nasruose. Įvairių kambarėlių muziejuje išties nemažai. Ir kiekviename jų – vis kita atrakcija, kartais – keletas skirtingų. O mėgstantiems tikrus daiktus, muziejininkai šalia išėjimo pastatė specialų automatą, kuris išspausdina pasirinktas nuotraukas.

Mimikrija arba maskavimi meistrai gyvūnai

Mimikrija – reiškinys, kai organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos rūšies organizmą arba negyvą daiktą. Tai reikalinga dėl didesnės tikimybės išgyventi, likti nepastebėtiems priešų. Tai yra specialus prisitaikymo būdas, kai augalas arba gyvūnas (kitaip – mėgdžiotojas) supanašėja su kitu augalu, gyvūnu ar kitokiu objektu.

Mimikrija padeda gyvūnams apsisaugoti nuo plėšrūnų arba plėšrūnams suklaidinti grobį.

Mimikrija nėra tas pats, kas slepiamos spalvos turėjimas. PVz. balta meška ant balto sniego. Arba pvz., chameleonai arba varlės gali keisti savo spalvą priklausomai nuo aplinkos. Toks spalvos keitimas vadinamas homochromija, bet tai irgi ne mimikrija.

Kai kurie nepavojingi gyvūnai yra labai panašūs į pavojingesnes už juos rūšis, pvz., nenuodingos gyvatės gali būti panašios į labai nuodingas gyvačių rūšis. Daug vabzdžių, neturinčių kitų apsaugos priemonių, yra panašios spalvos kaip ir geluonį turintys vabzdžiai. Tai irgi vadinama mimikrija.

Keletas pavyzdžių iš gamtos: