Neoromagija ir suvokimo klaidos

Neuromagija – tai sąlyginai nauja – 2008 metais atsiradusi – psichologijos kryptis. Neuromagija – psichologų, psichofiziologų ir kuo tikriausių fokusininkų koalicija. Būtent ji tiria, kodėl, žvelgdami į ką nors tiesiog to nematome.
Psichologai šį reiškinį tirti pradėjo maždaug praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tokie tyrimai radosi, kaip dažniausiai ir būna, kaip kitos srities – regos suvokimo tyrimų – šalutinis produktas. Tyrimus atliko vienas iš kognityvinės psichologijos kūrėjų Ulricas Neisseris. Savo studentams jis iškėlė nelengvą užduotį, pasiūlęs peržiūrėti filmą iš vienas ant kito uždėtų filmų. Tuo pačiu studentai turėjo stengtis žiūrėti tik vieną filmą, ignoruodami kitą. retkarčiais iš vieno ekrano kampo į kitą pereidavo mergina su skėčiu, neturėjusi su filmais visiškai nieko bendro. Neisserio nuostabai, beveik niekas iš filmą žiūrėjusių studentų jokios merginos nepastebėjo.

1 pavyzdys:
Maždaug po 30 metų, XX ir XXI amžių sandūroje, graži mergina su lietsargiu psichologijoje pasirodė gorilos pavidalu. Plačiai nuskambėjusį eksperimentą atliko psichologas iš Čikagos Danielis Simonsas su kolega Christopheriu Chabris’i. Iš esmės, jie atkartojo seną Neisserio eksperimentą, tik vietoje filmų žiūrovams rodė krepšinio komandą. Žiūrovai buvo prašomi suskaičiuoti žaidėjų atliktus kamuolio perdavimus vieni kitiems. Retkarčiais tarp žaidėjų pasirodydavo gorilos kostiumu vilkintis žmogus, patrankydavo sau į krūtinę ir nueidavo. Efektas buvo toks pat – atrodytų, pavojingos, gorilos, žiūrovai beveik nepastebėjo. Eksperimentą pavadino „Nematomoji gorila“, jo pagrindu išleido atskirą knygą „Nematomoji gorila, arba istorija apie tai, kokia apgaulinga mūsų intuicija“, ir padarė išvadą: kokia nors užduotimi užsiėmę žmonės nepastebi su šia užduotimi nesusijusių reiškinių. Net jei šie reiškiniai netikėti, įdomūs ir kelia grėsmę jų gyvybei ir gerovei. O kai tokios užduoties nėra – visi reiškiniai, tokie, kaip gorilos krepšinio komandoje, pastebimi kuo puikiausiai.
Prieš padarydami tokią išvadą, psichologai išbandė daugybę įvairiausių eksperimento su gorila modifikacijų. Pavyzdžiui, įspėdavo žmones apie gorilą, tačiau pasalūniškai pakeisdavo užuolaidą, kurios fone vykdavo žaidimas, iš ryškiai raudonos į ryškiai geltoną. Žiūrovai, užsiėmę perdavimų skaičiavimu ir lūkuriuodami gorilos, užuolaidos pakeitimo nepastebėdavo.

2 pavyzdys:
Kiekvienu atskirai paimtu laiko momentu mūsų dėmesį užima tik vienas objektas,tik jo pasikeitimus mes sekame. Mūsų dėmesys primena prožektoriaus spindulį: siauras spindulys rodo nuodugniai apšviečia gabalėlį scenos, platus gali apšviesti visą sceną, tačiau smulkmenos tokiu atveju nepaklius į regos lauką.
Mat mūsų smegenų galia vos 12 vatų. Tai mažiau nei trečdalis šaldytuvo lemputės galingumo. Kadangi energija tokia ribota, smegenys užprogramuotos apkarpyti visą nebūtiną informaciją, kad būtų gaunamas adekvatus aplinkinio pasaulio vaizdas. Jis koncentruojasi tik į tai, kas mums svarbu. Kaip jos tai atlieka? Naudodama prefrontalinę žievę, momeninę dalį, talamusą (gumburą). Jie filtruoja kitų smegenų dalių siunčiamus signalus, ir taip perkelia dėmesį nuo vieno objekto prie kito.

3 pavyzdys:
Iš tiesų jų yra daug, visos jos panašios ir tarpusavyje susijusios. Dėl jau minėto aklumo pokyčiams, nepastebime netgi labai didelėje regos scenos dalyje vykstančių pokyčių, kai susitelkiame į kokią nors užduotį ir/arba tuos pokyčius lydi „juostelės nutrūkimas“. Jei pokyčiai vyksta netikėtai, statiniame vaizde – mes juos žinoma, pastebėsime. Tam turime specialius judėjimo jutiklius, kuriuos paveldėjome dar iš amfibijų. Jie automatiškai patraukia dėmesį į naujo objekto pasirodymo vietą. Bet jei pokytis „nutrūksta“, rizikuojame nieko neišvysti.
Pvz. Jei priešais gulintis raudonas rutuliukas pabąla, žinoma, tai pastebėsime. Tačiau jeigu kamuoliukas pabals tada, kai mes mirktelėjome, spalvos pokyčio galime ir nepastebėti. Jeigu, aišku, mūsų mintys nėra sutelktos į būtent šį kamuoliuką. Nesame linkę pastebėti skirtumų ir jeigu pokyčiai vyksta labai palengva, mūsų smegenys pakitusius niuansus iš atminties paprasčiausiai ištrina.
Nedėmesingumo aklumas, kaip ir aklumas pasikartojimams atsiranda, nes mes negalime pastebėti netikėtų dalykų, jeigu mūsų dėmesys sutelktas į ką nors kita. Net jei tas netikėtumas bus tiesiai prieš mus.

Samgu, kad gliame stiakyti testką, net jiegu žožduoise sukietsos raidės. Netikėta, kai sąskaitą atnešti prašome ne to oficianto. Pavojinga, kai painiojame kviestinius ir įtariamuosius. Įdomu, kai nepastebime klaidų netgi garsiausiuose filmuose.
Tęsiant lyčių tarpusavio santykių ir aklumo pasikartojimams temą, galima pasakyti, kad būtent ji yra priežastis to, kad kai kurioms moterims visi vyrai – kiaulės, o kai kuriems vyrams – visos moterys „tokios“. Visi šių tipų žmonės būna turi kokia nors neigiamą patirtį, kuri arba truko ilgai, arba kartojosi, arba tiesiog pernelyg juos traumavo. Dabar jie nenori nė girdėti, kad egzistuoja nuoširdžios moterys ir padorūs vyrai. Tiksliau, girdėti tai nori, tačiau… kiekviename žmoguje anksčiau ar vėliau vis vien išvys tai, prie ko pripratę. Taip jau surėdytos mūsų smegenys. Beje, galima viską pakeisti – svarbu tik, kad būtų noras.

***

Apskaitos VEDIMAS