Disleksija – skaitymo ir rašymo sutrikimas

Disleksija – tai neurologinių ir genetinių ligų grupei priskiriamas skaitymo sutrikimas. Dažniausiai būdingas mokyklinio amžiaus vaikams. Disleksija gali būti lengvos, vidutinės ir sunkios formos. Šis sutrikimas pasireiškia skaitymo ir rašymo įgūdžių sutrikimu ir gali būti įgimtas bei įgytas. Išskiriamos kelios ligos rūšys: trauminė, pirminė ir vystymosi disleksija.
Trauminė disleksija išsivysto, kai traumos metu pažeidžiami skaitymo ir rašymo smegenų centrai. Tai pakankamai reta šios ligos atsiradimo priežastis.
Pirminė disleksija susijusi su paveldėjimu. Įdomu tai, kad disleksijos atvejai dažnesni kairiarankių šeimose ir labiau paplitę tarp berniukų nei tarp mergaičių. Tokių žmonių gebėjimas skaityti atitinka ketvirtos klasės moksleivio įgūdžius.
Vystymosi disleksija, kitaip dar vadinama kognityvine, įgimta arba vaikų disleksija, manoma, susijusi su hormoniniais pokyčiais nėštumo metu.

Išskiriami įvairūs probleminio skaitymo tipai:
– agramatiniai (kalba gramatiškai neišlavinta);
– semantiniai (skaitymo įgūdžiai puikūs, bet sunku suprasti žodžių ir teksto prasmę);
– foneminiai (sunku sieti raidę ir garsą);
– mneminiai (sudėtinga atkurti grafinį vaizdavimą);
– literatūriniai-optiniai (sunkiai atpažįstamos spausdintos raidės);
– verbaliniai-optiniai (rašytinių raidžių atpažinimo sutrikimas);
– taktiliniai (būdinga vaikams neregiams, kuriems sunku atskirti Brailio rašmenis).

Psichologinės disleksijos priežastys:
– prasta skaitymo motyvacija;
– patirtis;
– netinkama, vaiką psichologiškai žalojanti mokymosi aplinka;
– silpnas ryšys tarp vaiko ir tėvų.

Mokytojai ir tėvai dažnai painioja disleksiją su pastangų ar net intelekto stoka. Todėl vaikai, net labai gabūs, nuolatos išgyvena frustracijos ir nesėkmės jausmą, nes nesupranta, kodėl vienus dalykus sekasi mokytis gerai ir greitai, o skaityti ir rašyti – labai prastai ir lėtai. Disleksijos požymiai yra ne tik specifinės klaidos skaitant ar rašant. Tokie vaikai gali painioti kairę ir dešinę puses, jie paprastai nemėgsta komandinių žaidimų su kamuoliu (nes sunku numatyti kamuolio trajektoriją), užsiėmimų, kur reikia atsiminti judesių seką (šokiai, kovos menai).

Taip yra, nes disleksijos priežastys glūdi smegenyse. Tokių vaikų smegenų struktūra ir nervinės jungtys, būtinos rašytinei informacijai apdoroti, vystosi kiek kitaip nei daugumos. Jei įprastai skaitant ir rašant labiau dirba kairysis smegenų pusrutulis, tai šių žmonių gerokai aktyvesnė dešiniojo veikla. Todėl tokie vaikai ir suaugę mėgsta piešti, pasakoti fantastines istorijas, jie pasižymi intuicija, yra labai kūrybingi, empatiški.

Vienas grafikos dizaineriu dirbantis 25 metų vyras sugalvojo, kaip kitiems žmonėms paaiškinti, kodėl jam sudėtinga skaityti tekstą. Jis pakeitė populiarų „Helvetica“ šriftą, panaikindamas dalį raidžių kontūro, bet palikdamas svarbiausias dalis, kurios leidžia identifikuoti raidę. Šio eksperimento tikslas – vidutiniam skaitytojui parodyti, kokiu greičiu gali skaityti disleksija sergantis žmogus.
Pabandykite perskaityti:

Disleksija – tai labai specifinis „skaitymo sutrikimas“. Nors pastaruoju metu vis dažniau disleksijos apibrėžimas išplečiamas ir disleksijai priskiriami ne tik skaitymo, bet ir rašymo ar tarimo sutrikimai.
Pastaruoju metu įrodyta, kad šiems žmonėms gali būti trumpalaikių atminties sutrikimų. Šią ligą galima priskirti genetinių ir neurologinių ligų grupei. Tiesa, net jei kalbėtume tik apie skaitymą, šis sutrikimas gali pasireikšti labai skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nesugeba skaityti tik rašytinių raidžių, kiti – spausdintinių ir pan. Tiesa, nebūtinai. Didžiai daliai sergančiųjų disleksija pasireiškia kur kas švelnesne forma, t.y. žmonės arba lėčiau mokosi skaityti, arba lėčiau skaito, arba nuolat pasireiškia skaitymo klaidos (pavyzdžiui, vietomis sukeičia raides, iškreipia garsą, praleidžia tam tikrus garsus), arba neteisingai supranta perskaityto žodžio reikšmę.

Sutrikimas visiškai išgydytas nebus, bet jo pasekmes galima valdyti treniruočių pagalba.

Greitas testas proto lankstumui patikrinti: ką pasirinksite?

Situacija: važiuojate tamsią, lietingą naktį nuosavu automobiliu ir staiga pamatote šalikelėje 3 žmones, laukiančius autobuso. Šie žmonės tai:

1. Senutė, kuri atrodo gana prastai, besivaduojanti mirtimi.
2. Jūsų senas draugas, kadaise išgelbėjęs jums gyvybę.
3. Jūsų svajonių žmogus (moteris/vyras).

Jūsų automobilis dvivietis – tilps tik 1 žmogus, ką paimsite į pakeleivius?

Ši moralinė-etinė dilema yra savotiškas testas kuris, kaip teigiama, buvo pateiktas vienoje įmonėje per atrankas priimant į darbą. Jūs galite pavežti pasiligojusią senutę ir taip išgelbėti jai gyvybę. O galite pasirinkti seną draugą, kadangi kadaise jis jums išgelbėjo gyvybę, tai būtų puiki proga atsidėkoti. Kita vertus, kada dar jums pasitaikys tokia proga sutikti savo antrąją pusę.

Iš 200 kandidatų įmonėje tik vienam nekilo jokių problemų pateikiant atsakymą, kuris ir gavo darbą.
Jo sprendimas buvo toks: „Aš atiduočiau savo senam draugui mašinos raktus ir paprašyčiau pavežti senutę iki ligoninės, o pats pasilikčiau su savo svajonių moterimi.“

Proto žaidimai: mirties akimirką aplankančių minčių tyrimas

Vis dar įdomus ir neatakytas klausimas – ar egzistuoja gyvenimas po mirties?
D. Britanijos mokslininkai pateikia savąją versiją: kūno svorio praradimas, begalinės ramybės jausmas, akinanti ryški šviesa, nepaaiškinamas lengvumas, mistinių būtybių pasirodymas – taip ir panašiai ant mirties slenksčio pabūvoję žmonės apibūdina įspūdžius iš “pomirtinio pasaulio”.

Šis fenomenas, į kurį mokslininkai iki šiol žiūrėjo gana kritiškai, žinomas jau kelis šimtmečius.

Walk into the light

Medikai apklausė 63 pacientus, kuriems po insulto buvo konstatuota klinikinė mirtis ir kurie išgyveno smegenų mirtį. Kad išgyvenimų prisiminimai neišblėstų, apklausa buvo atliekama pirmą savaitę po insulto. 7 smegenų mirtį patyrę asmenys pasakojo apie savo išgyvenimus, bet tik 4 pacientai išlaikė testą pagal standartinę Grysono skalę, kuri naudojama įvertinti kraštutinei patirčiai. Visi tie žmonės pasakojo panašius dalykus, sakė, kad jų laiko pojūtis buvo pagreitėjęs. Jie atsidūrė prie įėjimo į visai kitą pasaulį, iš kurio nebėra kelio atgal. Visi tiriamieji teigė praradę savo kūno pojūtį, visi jų pojūčiai atrodė sustiprėję. Tarp pacientų buvo vienas katalikas, praradęs savo tikėjimą, ir keli nebepraktikuojantys anglikonai. Tyrimų rezultatai buvo publikuoti moksliniame leidinyje „Resuscitation“.

Atliktų tyrimų pagrindu neišvengiamai kyla klausimas: ar sąmonė po mirties gyvuoja toliau. Taip pat kyla klausimas apie žmogaus dvasią: jeigu smegenys veikia kaip dvasios tarpininkas, tai būtų galima įrodyti, kad ji iš tiesų egzistuoja ir tada, kai smegenys būna seniai mirusios.

***

Automobiliu spynelių remontas

Kas iš tiesų valdo šį pasaulį

Atliktas tyrimas, kuriame įrodyta, jog grybai gali sukurti optimalų komunikacijų tinklą tarp numatytų mazgų geriau ir greičiau už specialistus. Taip pat jie lengvai atkartojo Tokijo geležinkelio tinklo, Anglijos bei Ispanijos geležinkelio tinklų, JAV transporto geležinkelio tinklų schemas.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu grybai yra tokie protingi, tai kur yra jų protas? Kur renkami, kaupiami, analizuojami duomenys ir priimami sprendimai?

Tai primena klausimą „kas valdo pasaulį?“ Žmonės linkę ieškoti operacinės sistemos – tam tikros centro, į kurį viskas sueina ir iš kurios viskas išeina. Tikriausiai tai užkoduota genetiškai – ieškoti suprantamo ir pateisinamo “valdytojo”.
Fizikos ir biologijos srityse, kaip ir daugelyje kitų, viskas vyksta šiek tiek kitaip: ar turi protą skruzdėlynas ar smegenis internetas? Kas valdo Niujorko gatvės pėsčiuosius ir kur priimami sprendimai?
Pastarąjš dešimtmetį atliekami gyvūnų, vabzdžių spiečių, pėsčiųjų elgesio ir kiti grupių tyrimai: visos šios grupės demonstruoja darnų – beveik kaip vieno gyvo organizmo elgesį – nepaisant bendros koordinacijos, ketinimų ar taisyklių juose nebuvimo. Šis reiškinys tapo „masių išminties“ teorijos pagrindu, kuri aiškina, kad daugybės atskirų atsakymų vidurkis žymiai tikslesnis nei vieno specialisto atsakymas.

Pagal šią teoriją bei jos gamtinius analogus, „masių išmintis“, arba „bandos protas“, – tai intelektas, kurį galima priskirti paties tinklo struktūrai, o ne tam tikriems jį formuojantiems protams ar sąmonėms. Tad grybų pasaulyje veikia toks pats mechanizmas. Biologijos mokslas sako, kad kiekviena grybienos gyslelė iš aplinkos gauna tikslius cheminius signalus, nurodančius, kur jai reikia judėti ir ko vengti. Šių signalų suma sudaro tam tikrą sprendimų priėmimo sistemą. Kitaip sakant, grybo intelektas yra tinklas. Prie to pridėkite milijonus evoliucijos metų ir padauginkite iš šimto tūkstančių įvairiausių rūšių –gausime kažką, kas turėtų būti pakankamai protinga.

Remdamiesi šiuo pavyzdžiu galime įsivaizduoti, kad, sutvarkę savo tarpusavio ryšius, išryškėjusią jų egoistinę formą pavertę tarpusavio santarvės ir pasitikėjimo forma, turėsime aukštesnio proto lygmens tinklą; atsivers aukštesnės kokybės realybė. Vienydamiesi iš šio tinklo gauname naujų, bendrų norų (jausmų) ir proto (minčių). Tokiu būdu susiliejame su aukštesniu gamtos lygmeniu, įgydami amžino, tobulo gyvenimo pajutimą. Tada išryškėja, kad tai ir yra mūsų raidai skirtas gamtos tikslas, kuris buvo paslėptas tik dėl vienintelės priežasties – jis duotas mums pažinti.

***

http://www.geotermija.lt/