Autizmas ir vaikai

Daugybė vaikų turi autzmo požymių, nors jų tėvai to net nežino!

Svarbu žinoti, jog nėra dviejų ASS turinčių žmonių, kurių simptomai būtų absoliučiai vienodi. Vieniems simptomai išreikšti labai stipriai, tuo tarpu kitiems jie gali būti beveik nepastebimi. Vieno žmogaus, turinčio autizmo spektro sutrikimą, bendravimas su aplinkiniais ir elgesys gali labai stipriai skirtis nuo kito.

Dėl to, kad autizmo požymių “rinkinys” pas kiekvieną skirtingas, sunku tiksliai suprasti šį sutrikimą. Sužinoję šią diagnozę, bet nepažinę žmogaus, negalėsite pasakyti apie jį nieko, išskyrus tai, kad jis greičiausiai turi problemų su bendravimu ir socialine sąveika.

Autizmas – tai neurologinis raidos sutrikimas, kuris labiausiai paliečia kalbos ir bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgsenos vystymąsi. Šis sutrikimas įtakoja tai, kad žmogus kitaip bendrauja, jaučia bei suvokia pasaulį.

– autizmas ne liga, juo nesergama
– autizmas neužkrečiamas
– kol kas nėra vaistų autizmo gydymui
– šis sutrikimas gali stipriai įtakoti gyvenimo kokybę
– tokia būklė tęsiasi visą gyvenimą
– šiam sutrikimui nėra būdingi tipiški išoriniai fiziniai bruožai

Esant genetiniam polinkiui į autizmą, negenetinių ar „aplinkos” veiksnių kiekis dar labiau padidina šią riziką. Geriausias šių autizmo rizikos veiksnių įrodymas apima įvykius prieš ir per gimimą. Jie apima vyresnį abiejų tėvų amžių pastojimo metu, motinos ligas nėštumo metu ir tam tikrus gimdymo metu buvusius sunkumus, ypač susijusius su deguonies trūkumo kūdikio smegenims laikotarpiais. Svarbu nepamiršti, kad šie veiksniai patys savaime nesukelia autizmo, jie kartu su genetiniais rizikos veiksniais šiek tiek padidina riziką.

Kiekvienas asmuo su autizmo spektro sutrikimu yra unikalus. Daugelio jų vizualinių menų, muzikos gebėjimai ir akademinis meistriškumas yra išskirtiniai. Apie 40 procentų jų turi vidutinius ar didesnius už vidutinius intelektinius gebėjimus. Iš tiesų, daug jų gali didžiuotis savo savitais gebėjimais ir netipiniu požiūriu į pasaulį. Kiti turi didelę negalią ir negali gyventi savarankiškai. Apie 25 procentus asmenų turi sunkumų bendraujant žodžiais, bet gali išmokti bendrauti kitomis priemonėmis.

Apie autizmą įspėjantys ženklai:

2 – 3 mėnesių kūdikis neužmezga dažno akių kontakto.
3 mėnesių nesišypso jums ir išgirdęs jūsų balsą.
6 mėnesių nesijuokia ar nedaro kitų linksmų išraiškų.
8 mėnesių neseka jūsų žvilgsnio, kai pažvelgiate į kokį kitą objektą.
9 mėnesių nepradeda guguoti. 1 metų nuolat neatsisuka į jus, kai ištariate jo vardą. 1 metų nereaguoja į savo vardą. 1 metų nemojuoja atsisveikindamas.
1 metų nežiūri į tai, ką jūs jam rodote. 16 mėnesių netaria jokio žodžio.
18 mėnesių nerodo į daiktus, kurie jį domina.
24 mėnesių netaria prasmę turinčios frazės iš dviejų žodžių.

Doll children background design with colourful letters spelling out Autism

as bendravimas ir socialinis sąveikavimas, mokymosi sunkumai, pojūčių problemos nereiškia, kad autisto gyvenimas kažkuo ypatingai prastesnis, nei „normalaus“ žmogaus. „Žmonės, visą gyvenimą buvę neurotipiniais, ima galvoti, kaip pasijustų, jeigu staiga prarastų savo įgūdžius. Bet iš tiesų reikia įsivaizduoti, kad tų įgūdžių niekada ir nebuvo, kad jiems būtų išsivystę kitokie įgūdžiai ir kitoks požiūris į pasaulį“.

***

dviračiai

Nors aiškaus proto, bet pakvaišę

Vietomis, kai skaitysite šitą rašinį, Jus suims juokas, vietomis – graudumas, o paskui imsite ir savęs paklausite: “O gal ir aš toks pat arba bent panašus?”..

Į virtuvę įeiti draudžiama

Prieš 10 metų, kai jos liga įsismarkavo, Silvija K. normaliai gyventi galėjo tik už savo buto sienų. Namuose ji beveik visą laiką tvarkėsi: kasdien iškraustydavo sekciją svetainėje ir išvalydavo visą jos turinį; pasišildžiusi maistą mikrobangų krosnelėje, po to dvi valandas šveisdavo prietaisą. Jei vyras arba vienas iš vaikų atsisėsdavo ant sofos, Silvija ją valydavo drėgnu šepečiu; po to ji visą dieną būdavo tokia šlapia, kad niekas daugiau negalėdavo atsisėsti, bet svečių vis tiek neateidavo. Vieną dieną į svetainę, taip pat į virtuvę, buvo uždrausta įeiti ir šeimai.

“Mes kas vakarą valgydavome kavinėse, ilgainiui tai tapo nebeįmanoma finansiškai”, – prisimena 46 metų moteris. Pusryčių sumuštinius sau ir šeimai ji tepdavo namo rūsyje, kur stovėjo ir šaldytuvas. Valgoma buvo pakeliui į darbą. Kaip Silvijai pavykdavo aprėpti darbą, šeimą ir valandų valandas trumkančius valymo ritualus, šiandien nebegali suprasti ir pati. Tuo metu ji miegodavo vieną dvi valandas per naktį. Likusiu laiku – tvarkydavosi. Iš pradžių slapčia, kad niekas nepamatytų, nes suvokė, kad tai, ką daro, yra nesąmonė. Tai buvo tarsi spiralė, iš kurios ji savo jėgomis nebepajėgė išsivaduoti. “Nežinojau, kad sergu, – sako Silvija, – aš maniau, kad esu pamišusi”. Tik po 10 metų ji kreipėsi į psichologą, nes tarp savo keturių sienų jau seniai jautėsi blogai.

Prausimasis po prausimosi

Tokių žmonių kaip Silvija, vyrų ir moterų, Vokietijoje yra daugiau kaip milijonas. Jie visi turi keistų ir įkyrių įpročių ir dėl to kenčia. Tai gali būti valymas, rankų plovimas arba prausimasis po dušu – besaikis, paniškai bijant nešvarumų. Kiti jaučia nenumaldomą norą viską kontroliuoti: šimtus kartų tikrinti, ar užrakintos durys, ar išjungta viryklė, kol išvis nebedrįsta išeiti iš namų. Dar kiti pagal sudėtingas taisykles tvarko daiktus, ką nors renka arba viską skaičiuoja. Statistiškai moterys daugiau kenčia nuo prausimosi, o vyrai – nuo kontroliavimo manijos. Jiems visiems yra bendra tai, kad jų veiksmai nėra tik nekaltos keistenybės. Ritualai dažnai trunka valandas ir kasdienybę, taip pat ir šeimos narių, paverčia kančia. Įkyrių būsenų sutrikimų, kaip tai vadina medikai, aukos suvokia, kad jų pasikartojančios mintys ir jausmai iš principo yra absurdiški arba bent jau perdėti, bet tiesiog negali to atsisakyti. Jie tam tikra prasme jaučiasi pamišę, būdami aiškaus proto. Kodėl jie paprasčiausiai nenustoja to daryti, paklaustų bet kuris iš mūsų. Atsakymas: be ritualų auga baimė ir įtampa, kuri atrodo dar sunkiau pakeliama nei įkyrios būsenos. Taip prasideda užburtas ratas, kuris gali baigtis visišku išsekimu.

Įkyrios būsenos atsiranda tiek dėl neurobiologinių, tiek dėl gyvenimiškų veiksnių. Pasak specialistų, tik 10 proc. tokių ligonių gydosi. Praeina vidutiniškai 7-10 metų, kol jie pradeda ieškoti profesionalo pagalbos. Kiekvienam ligoniui reikia individualaus gydymo, kurio dalis yra daug valandų trunkantys pokalbiai ir konfrontacija su dirgikliais ligonio namuose. Pavyzdžiui, švaros maniakai turi liesti “nešvarius daiktus”, o paskui jiems neleidžiama nusiplauti rankų. Kas jaučia liguistą potraukį ką nors rinkti, yra skatinamas tuos daiktus išmesti. Taip ligoniai pratinami prie minties, kad be jų ritualų pasaulis nesugrius. Kas kitiems atrodo elementaru, jiems yra skausmingas, ilgas kelias.

Plaukų rovimasis

Ir Antonija P. praėjo gydymo odisėją. 50-metė nuo 12 metų raudavo sau plaukus. Slapta. Kol galvoje atsirado plikų vietų ir jai prireikė skaros, vėliau peruko. Jos liga vadinasi trichotilomanija. Kad tai yra įkyrios būsenos sutrikimas, Antonija sužinojo tik sulaukusi 40-ies. Statistiškai trichotilomanija dažniau kamuoja moteris, apytikriais vertinimais kas 200-ąją. Be to, vyrai rečiau lankosi pas psichologus, nes jų plaukų retėjimas yra ne taip pastebimas. Antonija P. taip kompensuodavo vaikystės išsiskyrimo baimes, ieškodavo ventilio, per kurį galėtų nuleisti įniršį, susidoroti su vienatve; plaukų pešiojimas jai buvo savotiška priebėga. Dar blogiau už ligą jai atrodė socialinis nesaugumas, melas. Profesionali pedagogė ilgai nieko prie savęs neprisileisdavo – vaikai galėjo netyčia nutraukti nuo galvos peruką. O kaip ji galėjo paaiškinti partneriui, kas su ja vyksta? Ji apsimetė, kad kenčia nuo hormonų arba skydliaukės veiklos sutrikimo.

Galiausiai ji sulaukė pagalbos Hamburgo universiteto klinikoje. Po gydymo vaistais ir psichoterapijos liga atsitraukė, tačiau ji nesijaučia visiškai pagijusi. “Kai per daug dirbu, didėja pavojus vėl imti pešioti plaukus. Tai panašu į nebegeriantį alkoholiką”.

Ir Silvijai K. išgyti padėjo ėjimas į viešumą – ji vadovauja savigalbos grupei. Sėkmingomis dienomis apie valymą ji negalvoja, nesėkmingomis, kai apima didelis stresas, ji sau garsiai pasako “stop”. Šiuo metu ji išsiskyrė su vyru. Santuoka iširo ne dėl ligos, bet tikrai nuo jos nukentėjo. Šiandien ji gyvena su nauju partneriu. “Mano draugas iš pat pradžių viską žinojo ir sakė, kad tai tik dalis manęs, aš turinti ir kitų, teigiamų bruožų”. Taip ji suvokusi, kad serga – kaip kiti serga diabetu ar alergijomis.

***

https://www.xszaislai.lt/preka-s/zaislai-kudikiams.html