Kuo susiję karma, pasąmonė bei depresija?

Kiekvienas pasaulį mato tokį, koks yra tas kiekvienas. Visa, kas mus supa, tėra mūsų proto projekcijos, mintys ir būsenos. Induizme tai vadinama karma. Paprastai tariant, kiekvienas iš mūsų gyvename savo prote sukauptos informacijos sąlygomis. Kartais ši informacija gali privesti prie būsenos, kurią vadiname depresija.
Depresija iš esmės yra kvaila iliuzija – tam tikras iškreiptas būdas suvokti mus supantį pasaulį.
Žmogus visas savo mintis esame įpratę skirstyti į geras ir blogas. Taip jas vertina mūsų dvilypis protas. Už proto ribų gyvenimas yra neutralus, švarus, idealus – tarsi baltas ekranas. Bet koks individualus žinojimas yra iliuzija, žingsnis į šoną nuo tikrosios tiesos, kurios nepajėgus žinoti protas. Tiesa absoliuti ir ji yra už proto ribų.
Žmogus desperatiškai kabinasi už įvairių koncepcijų ir teiginių, naiviai tiki, jog, atradęs „teisingą“ koncepciją, pagaliau tapo pakankamai „informuotas“. Tai proto žaidimai. Visos šios koncepcijos tėra to paties individualaus proto projekcijos, t. y. sąmonės fone atsispindintys mūsų pačių išgyvenimai ir pojūčiai.
Tik suvokę, jog šis „informuotumas“ – tai proto žaidimai, iliuzija, mes galime judėti toliau. Tai natūralus procesas, vadinamas sąmonės raida.

Žmogus tapatina save su savo mintimis ir išgyvenimais. Tačiau ar realybė priklauso nuo mūsų minčių? Jeigu jūs žiūrite į šaukštą ir neturite jokių minčių, tuomet iš kur rasis šaukštas? Tai tik mūsų proto forma, raidžių derinys, kuriuo išreiškiame mintį. Kas yra šaukštas už minties ribos? Jeigu niekada gyvenime nebuvote matę tokio daikto, kaip jį pamatysite, kaip pavadinsite? Jums tai bus tik kažkoks nežinomas daiktas – ir tik su sąlyga, kad jūsų protas ištreniruotas galvoti, jog daiktai egzistuoja…
„Nušvitimas“ – kai vieną akimirką jūs liaujatės lakstę po realybės sampratų pastato aukštus. Liaujatės sureikšminę savo proto galimybes, jūs suprantate, kad jūsų kasdienis, įprastas gyvenimas – tai tik jūsų asmeninė projekcija nežinomybės fone. Tuomet tarsi nusėdusi druska išryškėja tai, ko jums iš tiesų reikia. Tik tada jūsų sprendimai tampa tikri ir priveda prie reikiamų veiksmų.
Išminčiai sako: tik tuščias indas gali prisipildyti. Tik tada, kai suvokiate, jog nieko nežinote, ima šviesėti sąmonė.

Mes esame įpratę mąstyti koncepcijomis, todėl negalime būti čia ir dabar. Mes mokame gyventi praeitimi, kurią tarsi audeklą užklojame ant dabarties ir tokiu būdu savo protą panardiname į sapną, projekcijų miglą.
Koncepcijos visada iliuzinės. Jos prikausto prie asmeninio riboto žinojimo. Individualumas – viskas, ką laikai savimi, kas vyksta tavyje, tačiau tai nesi tu. Tai personažas, žaidimo herojus. Žaidimo, kuris vyksta šioje realybėje kartu su milijardais kitų formų. Visi tave supantys žmonės – tai skirtingos tavo sąmonės dalys.
Realybė tiesiog yra. Tai tavo tikrieji namai, visa apimanti ramybė.
Panašu, jog viena iš depresijos (kančios) funkcijų yra ta, kad sukeliant skausmą atkreipti dėmesį į problemos šaltinį. Kitaip tariant, mes turime išmokti tiesiai pažvelgti į „vietą„, kurioje gimsta iliuzija, ir tada pamažu eiti ten, kur iliuzijos nėra. Sąmoningumo meditacijos praktika (susitelkimas į čia ir dabar) pagreitina šį procesą. Dabartiniai išgyvenimai – tai mūsų raida dabartyje. Gyvenimiška energija teka laisvai, kai pašalinama įtampa. Viena esminių klaidų bandant medituoti – tai pastangos. Jos sukelia naują įtampą. Kai stengiatės atsipalaiduoti, jūs vėl įsitempiate.

Kiekviena mūsų mintis – tai sena istorija, pasakojanti pati save. Mintis, kur sako „Aš silpnas… Aš nežinau…„, yra mintis apie… šią mintį! Mintis apie mus pačius, apie mūsų personą. Iliuzija. Už šios minties ribų silpnumas ir nežinojimas neegzistuoja. Mūsų ego yra tokių minčių raizginys, iliuzijų kamuolys. Kai jums ateina tokios mintys, keliančios įtampą, tiesiog netikėkite jomis. Atsitraukite į šalį, suvokite, kad tai tik mintis, o ne įvykis. Leiskite mintims judėti laisvai, be įtampos: ateiti ir nueiti. Tokia yra meditacijų praktikos esmė. Tam nereikia specialių sąlygų ir mokytojų. Tam reikia tik atpalaiduoti kūną ir atverti protą. Kuo labiau jūs atsivėręs šiai akimirkai, tuo daugiau energijos ir aiškumo įgauna sąmonė.
Sakoma, jog laimė tėra iliuzija. Jei tikite tuo, tuomet turite priimti mintį, kad kančia irgi tėra iliuzija. Jeigu džiaugtis beprasmiška, kokia prasmė kentėti? Jeigu pozityvūs išgyvenimai neturi pagrindo, tuomet koks yra pagrindas depresijai? Taigi, šis išgyvenimų dvilypumas yra lygiareikšmis. Pats baisiausias neigiamų išgyvenimų ginklas yra tai, kad jie atrodo tikresni nei teigiami. Kai blogos mintys diktuoja savo „tiesą„, žmogus tiki, kad viskas būtent taip. Tačiau tiek teigiami, tiek neigiami vertinimai tėra tik vertinimai. Gyvenimas neutralus, švarus ir laisvas nuo dvilypumo, kurį mūsų protas be perstojo perša.
Depresija sergantys žmonės sako, jog gyvenimas neturi prasmės. Tai ženklas, jog žmogus negyvena čia ir dabar. Nes tai, kas vyksta dabar, mes patys pripildome prasmės.
Kai beprasmybės jausmas bus išgyventas maksimaliai intensyviai ir giliai, mes galėsime rinktis, ką čia ir dabar padaryti prasmingą, svarbų, o ką nuvertinti ir atiduoti užmarščiai. Tai ir yra atpildas už išgyventą patirtį.

***

http://www.isveta.lt/garazo-vartu-automatika/

Dėmesingumo iliuzija

Daugelis mūsų yra įsitikinę, kad kuo puikiausiai kontroliuoja aplinką ir pastebi, jei ne viską, tai labai daug. Psichologai pavadino tai dėmesingumo iliuzija, kuri vaidina svarbų vaidmenį ir gan naudinga mums, nes kitu atveju išties sunkiai sutvardytume nuolatinį nerimą, kad negalime kontroliuoti visko, kas aplink vyksta. Visgi, kaip jau galėjome įsitikinti, tokia iliuzija dažnai būna neparanki.
Tačiau kokia konkrečiai pasaulio dalis lieka nepastebėta? Pvz, vogdamas daiktus kišenvagis valdo mūsų gebėjimą koncentruotis. Kaip tai veikia? Žmonių dėmesiu manipuliuoti galima kuo įvairiausiais būdais. Tokios manipuliacijos dažniausiai remiasi dviem dėmesio tipais: pirmasis yra valingas, nes jis padeda priimti sprendimus. Atitraukite akis nuo teksto ir žvilgtelėkite per langą. Jūs tai padarėte naudodami valingą dėmesį. Dabar girdite telefono skambutį. Žvilgtelite į jį – tai vyksta dėl nevalingo dėmesio, kai susikoncentruoti priverčia koks nors įvykis. Kai pažiūrėjote pro langą, pasinaudojote prefrontaline galvos smegenų žieve, kuri atsako už sprendimų priėmimą ir planavimą. Kai jūsų dėmesį patraukė telefono skambutis, suveikė primityvesnė reagavimo sistema, esanti sensoriniuose smegenų žievės regionuose. Ši ir kitos smegenų dalys atsako už dėmesio sutelkimą į netikėtus, jutimo organus paveikiančius dirgiklius.

Kai kišenvagis paima iš mūsų piniginę ar laikrodį,jis manipuliuoja abiem dėmesio tipais. Išblaškyti žmones dėmesį gan lengva, tereikia panaudoti nevalingą dėmesį. Stumtelėjimas minioje – ir žmogus nevalingai išsiblaško. Tuo metu greitos rankos išvaduoja jį nuo piniginės ar laikrodžio naštos. Ir kiek besistengtumėte, jei tk norės, įgudęs kišenvagis sugebės jus apsukti. Norint laiku sureaguoti, reikėtų dėmesio valdymą treniruoti ne vienus metus. Tad, atsipalaiduokite, tačiau būkite dėmesingi.
Mes nepastebime, kiek daug mes nepastebime. O dar mums vaidenasi, kad matome daugiau, nei iš tiesų. Vis dar netikite?

Kaip galima greičiau balsu pasakykite spalvas, kuriomis parašyti šie žodžiai.

Svarbu ne tai, į ką žiūrite, o tai, ką matote.

***

Minkšti Baldai internetu

Neoromagija ir suvokimo klaidos

Neuromagija – tai sąlyginai nauja – 2008 metais atsiradusi – psichologijos kryptis. Neuromagija – psichologų, psichofiziologų ir kuo tikriausių fokusininkų koalicija. Būtent ji tiria, kodėl, žvelgdami į ką nors tiesiog to nematome.
Psichologai šį reiškinį tirti pradėjo maždaug praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tokie tyrimai radosi, kaip dažniausiai ir būna, kaip kitos srities – regos suvokimo tyrimų – šalutinis produktas. Tyrimus atliko vienas iš kognityvinės psichologijos kūrėjų Ulricas Neisseris. Savo studentams jis iškėlė nelengvą užduotį, pasiūlęs peržiūrėti filmą iš vienas ant kito uždėtų filmų. Tuo pačiu studentai turėjo stengtis žiūrėti tik vieną filmą, ignoruodami kitą. retkarčiais iš vieno ekrano kampo į kitą pereidavo mergina su skėčiu, neturėjusi su filmais visiškai nieko bendro. Neisserio nuostabai, beveik niekas iš filmą žiūrėjusių studentų jokios merginos nepastebėjo.

1 pavyzdys:
Maždaug po 30 metų, XX ir XXI amžių sandūroje, graži mergina su lietsargiu psichologijoje pasirodė gorilos pavidalu. Plačiai nuskambėjusį eksperimentą atliko psichologas iš Čikagos Danielis Simonsas su kolega Christopheriu Chabris’i. Iš esmės, jie atkartojo seną Neisserio eksperimentą, tik vietoje filmų žiūrovams rodė krepšinio komandą. Žiūrovai buvo prašomi suskaičiuoti žaidėjų atliktus kamuolio perdavimus vieni kitiems. Retkarčiais tarp žaidėjų pasirodydavo gorilos kostiumu vilkintis žmogus, patrankydavo sau į krūtinę ir nueidavo. Efektas buvo toks pat – atrodytų, pavojingos, gorilos, žiūrovai beveik nepastebėjo. Eksperimentą pavadino „Nematomoji gorila“, jo pagrindu išleido atskirą knygą „Nematomoji gorila, arba istorija apie tai, kokia apgaulinga mūsų intuicija“, ir padarė išvadą: kokia nors užduotimi užsiėmę žmonės nepastebi su šia užduotimi nesusijusių reiškinių. Net jei šie reiškiniai netikėti, įdomūs ir kelia grėsmę jų gyvybei ir gerovei. O kai tokios užduoties nėra – visi reiškiniai, tokie, kaip gorilos krepšinio komandoje, pastebimi kuo puikiausiai.
Prieš padarydami tokią išvadą, psichologai išbandė daugybę įvairiausių eksperimento su gorila modifikacijų. Pavyzdžiui, įspėdavo žmones apie gorilą, tačiau pasalūniškai pakeisdavo užuolaidą, kurios fone vykdavo žaidimas, iš ryškiai raudonos į ryškiai geltoną. Žiūrovai, užsiėmę perdavimų skaičiavimu ir lūkuriuodami gorilos, užuolaidos pakeitimo nepastebėdavo.

2 pavyzdys:
Kiekvienu atskirai paimtu laiko momentu mūsų dėmesį užima tik vienas objektas,tik jo pasikeitimus mes sekame. Mūsų dėmesys primena prožektoriaus spindulį: siauras spindulys rodo nuodugniai apšviečia gabalėlį scenos, platus gali apšviesti visą sceną, tačiau smulkmenos tokiu atveju nepaklius į regos lauką.
Mat mūsų smegenų galia vos 12 vatų. Tai mažiau nei trečdalis šaldytuvo lemputės galingumo. Kadangi energija tokia ribota, smegenys užprogramuotos apkarpyti visą nebūtiną informaciją, kad būtų gaunamas adekvatus aplinkinio pasaulio vaizdas. Jis koncentruojasi tik į tai, kas mums svarbu. Kaip jos tai atlieka? Naudodama prefrontalinę žievę, momeninę dalį, talamusą (gumburą). Jie filtruoja kitų smegenų dalių siunčiamus signalus, ir taip perkelia dėmesį nuo vieno objekto prie kito.

3 pavyzdys:
Iš tiesų jų yra daug, visos jos panašios ir tarpusavyje susijusios. Dėl jau minėto aklumo pokyčiams, nepastebime netgi labai didelėje regos scenos dalyje vykstančių pokyčių, kai susitelkiame į kokią nors užduotį ir/arba tuos pokyčius lydi „juostelės nutrūkimas“. Jei pokyčiai vyksta netikėtai, statiniame vaizde – mes juos žinoma, pastebėsime. Tam turime specialius judėjimo jutiklius, kuriuos paveldėjome dar iš amfibijų. Jie automatiškai patraukia dėmesį į naujo objekto pasirodymo vietą. Bet jei pokytis „nutrūksta“, rizikuojame nieko neišvysti.
Pvz. Jei priešais gulintis raudonas rutuliukas pabąla, žinoma, tai pastebėsime. Tačiau jeigu kamuoliukas pabals tada, kai mes mirktelėjome, spalvos pokyčio galime ir nepastebėti. Jeigu, aišku, mūsų mintys nėra sutelktos į būtent šį kamuoliuką. Nesame linkę pastebėti skirtumų ir jeigu pokyčiai vyksta labai palengva, mūsų smegenys pakitusius niuansus iš atminties paprasčiausiai ištrina.
Nedėmesingumo aklumas, kaip ir aklumas pasikartojimams atsiranda, nes mes negalime pastebėti netikėtų dalykų, jeigu mūsų dėmesys sutelktas į ką nors kita. Net jei tas netikėtumas bus tiesiai prieš mus.

Samgu, kad gliame stiakyti testką, net jiegu žožduoise sukietsos raidės. Netikėta, kai sąskaitą atnešti prašome ne to oficianto. Pavojinga, kai painiojame kviestinius ir įtariamuosius. Įdomu, kai nepastebime klaidų netgi garsiausiuose filmuose.
Tęsiant lyčių tarpusavio santykių ir aklumo pasikartojimams temą, galima pasakyti, kad būtent ji yra priežastis to, kad kai kurioms moterims visi vyrai – kiaulės, o kai kuriems vyrams – visos moterys „tokios“. Visi šių tipų žmonės būna turi kokia nors neigiamą patirtį, kuri arba truko ilgai, arba kartojosi, arba tiesiog pernelyg juos traumavo. Dabar jie nenori nė girdėti, kad egzistuoja nuoširdžios moterys ir padorūs vyrai. Tiksliau, girdėti tai nori, tačiau… kiekviename žmoguje anksčiau ar vėliau vis vien išvys tai, prie ko pripratę. Taip jau surėdytos mūsų smegenys. Beje, galima viską pakeisti – svarbu tik, kad būtų noras.

***

Apskaitos VEDIMAS

Smegenų paslaptys: matome taip, kaip įsivaizduojame

Kvapais, spalvomis ir garsais elektromagnetinės bangos virsta tik mūsų galvoje, tai bangų ilgių, virpesių interpretacija, kuri vyksta tik po mūsų kaukolės skliautu. Tai, kaip mes suvokiame tikrovę, kur kas mažiau susiję su tuo, kas vyksta mums prieš akis, ir kur kas labiau su tuo, kas vyksta mūsų smegenyse. Taip pat mes matome labai epizodiškai ir tik manome, kad viską matome, o iš tiesų akys nuolat juda, mes žiūrime tarsi nuotraukomis [sakados]. Viskas lyg integruojama ir tai netrukdo susidaryti vientiso vaizdo, bet realiai tai skiriasi nuo to, kas yra tame tikrajame pasaulyje iš tiesų.

Naujas žmogus gimsta turėdamas labai daug sinapsių, daug daugiau nei suaugęs, bet be patirties, kuri yra labai svarbi. Šiuo metu dominuojanti smegenų veiklos teorijų grupė aiškina, kaip neuronai, per sinapses bendraudami vieni su kitais, perduoda informaciją ir apdorodami realizuoja kognityvines funkcijas – atmintį, emocijas, mintis ir visa kita. Kalbant apie kūdikį, įsivaizduojama, kad iš tikrųjų procesai prasideda dar negimus, dar motinos įsčiose. Tas žmogiukas ir girdi, ir jaučia, o smegenyse vyksta atitinkami procesai (neuronai tarpusavyje jungiasi per sinapses).

Sinapsėse, kurios labai mažos -maždaug 20–40 nanometrų – vyksta labai sudėtingi procesai, o viena iš tų procesų kategorijų yra sinapsinis plastiškumas. Tai reiškia, kad sinapsių efektyvumas, priklausomai nuo jų aktyvumo, keičiasi. Priklausomai nuo priešistorės, sinapsės gali tapti lengviau arba sunkiau sužadinamos. Tikėtina, kad jei kažkas dirginama iš išorės, tarkim, regimoji stimuliacija (mama nuolatos prie kūdikio), kiekvieną kartą aktyvuojamos panašios neuronų grandinės (pavadinkime tai mamos grandine) ir tada dėl sinapsės plastiškumo jos tampa lengviau sužadinamos. Galime palyginti: kai pievoje išminamas takelis, tuo takeliu eiti tampa daug lengviau. Taigi tokiu būdu potencialai, kurie yra informacijos nešėjai smegenyse, greičiau nukeliauja tą taką ir įvyksta įsiminimas. Kitas dalykas, kad tas pats neuronas pagal tokią schemą gali dalyvauti įsimenant begalinį skaičių įvykių. Tai labai gerai, nes jis užtikrina santykinai nedidelio skaičiaus neuronų didžiulį efektyvumą – procesinį informacijos apdorojimą. O grįžtant prie sinapsių skaičiaus, įsivaizduojama, kad kai gimsta kūdikis, jis išeina į visiškai naują aplinką, kur šalta, maisto nėra, kvėpuoti reikia, reikia pačiam viską daryti. Tada įsijungia milžiniški srautai sensorinės informacijos: jis mato, girdi, uodžia, liečia kūnu – visi jutimai aktyvuojami daug stipriau nei būnant motinos organizme ir didėja informacijos srautai. Todėl manoma, kad išrenkamos tik tos sinapsės, kurios dažniausiai aktyvuojamos. Kitaip tariant, analogija gal būtų skulptoriaus darbas: skulptorius paima didžiulį akmenį ir iškala iš jo kažkokią skulptūrą (atmeta tai, ko nereikia). Taip ir su sinapsėmis – vyksta sinapsių karpymas, mažinimas, ir tos, kurios nereikalingos – perteklinės – numiršta, o efektyviosios lieka.
Pagal dabartinį smegenų veiklos supratimą išorinė patirtis yra be galo svarbi. Tai rodo ir tyrimai su gyvūnais. Jei gyvūnai auginami izoliuotoje aplinkoje (tarkim, yra kameros, kur nei spalvų, nei kažko kito nėra), iš tikrųjų smegenyse atsiranda pakitimų. Šiuo požiūriu žmogus nėra išskirtinis. Pasaulėjauta, vaizduotė akivaizdžiai priklauso nuo patirties. O patikrtis priklauso nuo daugelio veiksnių: kur žmogus gimė, augo, kokia jo genetika, kuri lemia smegenų vystymąsi, tam tikras ypatybes charakterio ypatybes ir t. t.
Yra labai daug veiksnių, kurie, sujungę į visumą, lemia, kokį žinių ir patirčių bagažą konkretus asmuo turi. Tarkim, lagaminas pilnas visokių smulkių daiktų, kuriuos galima derinti labai įvairiai. Galima sakyti, kad vaizduotė ir yra tokių patirtinių derinių rezultatas. Bet jei tas lagaminas tuščias, nėra ką derinti. Jei kažkiek jame yra, tai bus baigtinis derinių skaičius, o jeigu daug – didėja galimybių skaičius.
Yra tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad kiekvieną kartą, kai prisimename kažkokį atminties elementą, jį ir prisimename, ir kartu įsimename. Nustatyta, kad to pakartotinio įsiminimo atveju įsimenama jau šiek tiek kitaip, nei buvo prieš tai. Tą „kitaip“ nulemia momentas, kontekstas, patirtis, emocijos. Tokiu būdu, jei dažnai kažką prisiminsi esant kitokioms sąlygoms, tai, kas laikoma atmintyje, nuo pradinės informacijos gali labai nutolti. Be to, asmuo, tai atsimenantis, nuoširdžiai tiki, kad tikrai taip buvo.

Pvz. trys seserys prisimena gyvenimą namuose visiškai skirtingai. Čia jau kitas dalykas. Skirtingi žmonės išvis skirtingai priima aplinką. Priklauso nuo dėmesio fokusavimo, kas tuo metu buvo aktualu, kokios buvo emocijos. Tai be galo svarbios atminčiai. Skirtingi žmonės labai skirtingai viską vertina.
Labai įdomus teiginys, kad tikrovę matome visai ne tokią, kokia ji yra, kad pasaulis yra bespalvis, bekvapis ir tik mūsų smegenyse jis virsta tokiu, kokį suvokiame. Manoma, kad ir spalvos, ir kvapai yra mūsų smegenų konstruktai. Kvapas atsiranda tik dėl tos medžiagos sąveikos su receptorine ląstele – įvyksta pasikeitimai, kurie X būdu transformuojami į kvapo suvokimą. Kaip tai vyksta iki šiandien nežinoma. Bet eiga tokia. Su matymu lygiai taip pat. Matymas yra elektromagnetinės bangos, jos tokios, kokios yra, ir tik mūsų smegenys jas interpretuoja kaip spalvas.

Kodėl žmogų ištinka haliucinacijos, kai jis yra vienatvėje, tarkim, kalėjime, pasirinkęs gyventi kažkur dykumoje ar dėl ligos izoliuotas nuo pasaulio? Jei ne cheminis variantas (turiu mintyje ne vaistai), tai sudėtingas klausimas. Vienas paaiškinimas gali būti tas, kad gyvenimiška ir sensorinė patirtis yra sukaupta didžiulė. Jei žmogus gyvena vienutėje, maksimaliai apribota jutiminė informacija, sensoriniai srautai. Susidaro jutiminis badas. O smegenys jau susiformavusios, tam tikras informacijos kiekis reikalingas, kad jos formą palaikytų. Kadangi aprūpinimas sumažėja, smegenyse prasideda tam tikri funkciniai pasikeitimai ir gali būti, kad tada iš atminties klodų traukiama, kas turima. Tie deriniai – galbūt kažkas panašaus į sapną. Kalbant apie sapnus, miego metu įvyksta funkcinis informacijos srautų iš išorės sustabdymas. Per požievyje esantį gumburą eina visų jutimų informacija. Paskui ji eina į žievę, kur jau vyksta galutinis informacijos apdorojimas. Dabar žinome, kad miego metu gumbure įvyksta funkcinis pasikeitimas – neuronai pradeda kitaip generuoti veikimo potencialus, t. y. pakeliamas jų aktyvumo slenkstis – juos sužadinti tampa sunkiau ir tokiu būdu iš išorės ateinanti informacija filtruojama. Tada vyksta informacijos judėjimas smegenyse ir, paprastai kalbant, jei atmintis kaip stalčiukai, informacija atsitiktine tvarka “traukiama” iš stalčiukų ir jungiama į vientisą dėlionę.

***

Taupūs šviestuvai