Smegenų galimybių ribos

Neuromokslininkai teigia, jog teiginys, kad žmogus išnaudoja tik 10 procentų savo smagenų tėra mitas. Mokymosi stiliai, pagrįsti vizualiniu, verbaliniu (garsiniu) ir kinestetiniu (lietimo), taip pat nėra pagrįsti kaip efektyvūs, tačiau dažnai taikomi kaip mokymosi metodika.
Kalbant apie ugdymą, pagrindinės neuromokslų kryptys yra raštingumas bei matematika, o neuromoklsininkų tikslas – paruošti mokytojams medžiagą taip, kad ją įsisavinę galėtų sėkmingai taikyti darbinėje praktikoje, tai yra, kiekvienam mokiniui pagal jo gebėjimus skirti užduotis bei motyvuoti mokytis.
Dar vienas mitas- jog vienu metu galima dirbti daug darbų – “multitaskinti”, iš tiesų vienu metu dirbame tik vieną darbą, peršokdami prie kito, trečio. Vieną akimirką dviejų skirtingų užduočių smegenys savarankiškai neapdoroja, vyksta “šokinėjiams” prie jų, ko rezultate labai mažinamas smegenų aktyvumas.
Smegenys yra plastiškas organizmas, tai reiškia jog gali prisitaikyti dirbti po traumų, kurti naujas neuronų jungtis. Pvz. netekęs regėjimo žmogus tampa jautresnės uoslės, geresnės klausos ar atranda kitų pojūčių jautrumą, nes smegenų centras atsakingas už regėjimą ima formuoti naujas neuronų jungtis. Bet kuriuo atveju reabilitacija po traumų yra ilga ir sudėtinga, nes šiam procesui reikia laiko.

Smegenys yra milžiniškas informacijso saugojimo sandėlys, tačiau turi savybę trinti nebeaktualią informaciją ar prislopinti ilgai nenaudotsu įgūdžius. Kas nutiktų, jei visada viską prisimintume ir jas išnaudotume kone šimtu procentų? Nors tikrasis smegenų pajėgumas nėra žinomas, tačiau maždaug apskaičiuota, jog juose gali būti kaupiama milijonai gigabaitų duomenų – maždaug tiek informacijos kiek per 300 metų parodytų televizija.
Yra išsiaiškinta, kad atmintis smegenyse taip pat užima vietos: kuo ryškesnis prisiminimas – tuo daugiau. Pamirštas prisiminimas atlaisvina vietą naujiems. Atsiminimai tarsi užrakinami tarp milijardų neuronų ryšių, vadinamų sinapsėmis. Atsiminimai sukuriami, kai specifiniuose takuose tarp neuronų yra atkuriami ir iš naujo tam tikroje sekoje aktyvuojami ryšiai, kuriuose leidžiama pakartotinai įrašyti informaciją ir pastarąją bus galima bet kada atkartoti.
Yra žinomi du metodai, kuriais gali pasinaudoti smegenys, formuodamos ryšius tarp neuronų ir taip kurdamos atmintį: cheminė ir elektrinė sinapsė, kurie abu gali būti naudojami atminimo formavimui. Paprastai elektrinės sinapsės naudojamos sistemose, kuriose reikia greito reagavimo, pavyzdžiui: instinktuose ir gynyboje, o cheminės sinapsės yra naudojamos tada, kai informacijos perdavimo greitis nėra ypatingai svarbus. Tačiau jei kažką siektume išmokti vienu metu, šios informacijos momentinis perdavimas pareikalautų praktiškai vien elektrinės sinapsės.

Jei smegenys iškart apkraunamos dideliu informacijos kiekiu, tuomet atsirenka kurią pasilikti, o ką ištrinti. Tad jei smegenys iškart suteiktų ne tam momentui reikalingą, o visą informaciją, tada tegalėtų išnaudoti minutės prisiminimus, o kitką ištrintų.
Jeigu norėtume viską išmokti vienu kartu bei viską žinoti kas nutiko praeityje ir kas dar visiems nutiks ateityje, atsakymas veda link absurdiškumo ir tuo pačiu filosofijos, nes pati sąvoka žmogus nebetenka prasmės.
Teoriniu atveju, suteikus galimybę žmogui žinoti viską smegenims poveikis būtų didžiulis – nuo staigaus sprogimo iki juodosios skylės susidarymo. Na o jeigu daroma prielaida, kad smegenys su tuo susitvarkytų, tada vienu metu būtų sukuriama tiek sinapsių, kad smegenys pereitų į chaosą.

Prisiminimai yra vienintelis būdas, kuris leidžia žmonėms suvokti laiką. Kuo daugiau sukuriama prisiminimų, tuo atrodo ilgesnis laikas būna praėjęs. Štai kodėl valanda besimokant atrodo žymiai ilgesnė, nei žiūrinėjat internete vaizdo įrašus.

Jei žmogaus smegenys staiga gautų visą informaciją, jos tiesiog sustingtų amžinybės akimirkoje, net jei aplinkiniai galėtų visą įvykį nupasakoti nuo pradžios iki pabaigos. Be to, bandymas įgyti informaciją per tam tikrą laiką sukeltų fizinių poveikių, kurie greičiausiai nužudytų žmogų dar iki to momento, kol galbūt baigtųsi toji amžinybės akimirka.

Žmogaus smegenyse yra daug fizinių apribojimų ir bandymas peržengti proto ribas būtų pražūtingas.

Daltonizmas – aklumas spalvoms

Daugelis iš mūsų klysta manydami, kad esant daltonizmui žmogus neskiria spalvų ir mato viską tik 50 pilkų atspalvių. 99% žmonių su daltonizmo diagnoze skiria spalvas, todėl daltonizmą tikslingiau vadinti “spalvų suvokimo deficitu”. O štai ir įdomūs skaičiai, pasirodo net 0,5% moterų (1 iš 200) ir net 8% vyrų (1 iš 12) turi vienokį arba kitokį spalvų suvokimo deficitą.

Sveikas žmogus mato spalvas taip:

Deiteranomalia – labiausiai paplitusią daltonizmo sutrikimo formą – turintys žmonės spalvas regi ne taip ryškiai, ypač iškraipomas žalios bei raudonos spalvų suvokimas.

Protanopia – kai visi raudonos ir žalios spalvos atspalviai atrodo blankus, bet geltoni ir mėlyni atspalviai atrodo normaliai. Protanopia pasireiškia tik 1% vyrų.

Žmonės su tritanopia mato visas spalvas žaliais ir rožiniais atspalviais. Tai itin reta spalvų suvokimo deficitas, pasireiškia tik 0.0001% vyrų ir moterų.

Na ir galiausiai visiškas spalvų aklumas pasireiškia itin retai, tik 0.00003% tarp visų mūsų planetos gyventojų. Tokie žmonės mato visas spalvas tik juodai baltame spektre.

Kasdieniniam gyvenime daltonizmo sutrikimą turintys spalvas mato pvz. taip:

“Siauro proto” žaidimai: galimybės priklauso nuo požiūrio

Mums sunku susidurti su nežinomybe ir neapibrėžtumu, todėl viską bandome „kontroliuoti” talpindami į rėmus: klijuoti etiketes, paisyti išankstinių nusistatymų, smulkiai suplanuoti, apribodami laisvę improvizuoti ir klysti. Taip, mes turim tokią prigimtinę teisę! Tokiu būdu neišnaudojame savo galimybių potencialo ir dažnai net nežinome, kad jis toks yra. Siekiam to, kaip „turėtų būti“ (mūsų dabartiniu supratimu), bet ne to, kuo iš tiesų „norėtume būti“. Priešinamės viskam, kas neatitinka mūsų nusistatytų normų, visuomenės stereotipų, „teisingo“ gyvenimo vizijos. Tik kažkuriuo metu save pagaunam giliam liūdesy: o kokia prasmė dirbti tokį darbą? Kodėl aš gyvenu ne taip, kaip norėčiau? Kodėl niekaip nepajudu link savo svajonių? Arba – o kodėl aš net neturiu svajonių.
Išaukštinam formalų išsilavinimą, nuolat „kišame“ į save žinias, paskui jas modeliuojam savo pasaulį ir net neprisileidžiame minties, kad gali būti kitaip.

Vieno užsieniečio pastebėjimas apie lietuvių mentalitetą: „Nesu niekur kitur sutikęs tiek daug išsilavinusių, protingų žmonių. Tačiau to pačiu tiek daug tokių, kurie neišlipa iš savo dėžučių ir visiškai neišnaudoja turimų galimybių.“ Vadinasi, kuo daugiau turime žinojimo – tuo labiau jame save įkalinam. Ir iš tiesų – labai dažnai matome, kad „protingieji“ stoviniuoja, apgalvoja šiltą kartų ir dažnai net nepradeda, o „mažiau protingi“ tiesiog ima ir daro – klysta, išmoksta ir galų gale pasiekia daug daugiau.
Kaip dažnai mes net neleidžiame sau svajoti, nes svajonės išlipa iš Tavo ribų. Tu ne tik neįsivaizduoji, kokiu keliu pasiekti savo svajonę, bet baisu ir pagalvoti, kas bus, jei svajonė išsipildys – juk pasikeisiu aš, pasikeis mano aplinka, pasikeis mano gyvenimas! O protas pokyčiams priešinasi. Kaip dažnai mes sakome „per brangu“, „ne mano nosiai“? Tai vėlgi tik mūsų pačių susikurtos ribos, o kol jose esame – to tikrai neturėsime. Juk iš principo Visatoje visko gausu visiems ir tereikia mokėti pasiimti.
Jei norime gyventi geriau – turime išplėsti savo mąstymo ribas, ieškoti kitų būdų savo sprendimams, o galbūt ir priimti visai kitokius sprendimus.

Akių judesių įtaka iliuzijoms

Akių judesiai istoriškai nagrinėjami tiriant akių judesių kontrolės sistemos neurofiziologinius modelius. Šiuose tyrimuose aiškinamasi, kokia yra akių judesių paskirtis bendroje regos sistemoje ir kaip CNS valdo akių judesius.
Geometrinės regos iliuzijos tiriamos kaip subjektų suvokiamų geometrinių parametrų – ilgio, kampo, pločio bei dydžio – klaidingi vertinimai. Tokie tyrimai atliekami subjektui pateikiami iliuzijos efektą sukeliantys testai, o tiriamajam pateikus savo vertinimą nustatoma padaryta paklaida. Dėl vizualinės iliuzijos sukelta paklaida nustatoma palyginus realų geometrinį parametrą su suvoktu geometrinio parametro vertinimu ir siekia 10 procentų ir daugiau.
Vykdant tyrimus su vizualinėmis iliuzijomis buvo pastebėtas sunkiai paaiškinamas fenomenas, kad atliekant kokius nors motorinius veiksmus (rankos, kojų ar net akių judesius) su iliuzija sukeliančiomis testinėmis užduotimis, iliuzija nepaveikia judesio tikslumo. Vykdant tyrimus su vizualinėmis iliuzijomis buvo pastebėtas sunkiai paaiškinamas fenomenas, kad atliekant kokius nors motorinius veiksmus (rankos, kojų ar net akių judesius) su iliuzija sukeliančiomis testinėmis užduotimis, iliuzija nepaveikia judesio tikslumo. Regėjimo iliuzijos dažnai turi didesnę įtaką geometrinio parametro vertinimui negu sakadinių akių judesių paklaidos. Miulerio-Lajerio iliuzija įtakoja tiek žvilgsnio tiek rankos perkėlimo amplitudę bei vėlavimo laiką. Gauti duomenys labai svarbūs, nes rankos judesys ir žvilgsnio perkėlimas vyksta realiame laike. Amplitudė ir iliuziniai padariniai yra nepriklausomi ir gali atspindėti skirtingus regimojo motorinio proceso lygmenis.

G. Binsted, R. Chua, W. Helsen ir D. Elliot viename iš savo straipsnių teigia, kad atlikus daug tyrimų nustatyta, kad akys pasiekia tikslią stebėjimo vietą, kai tuo pačiu metu ranka pasiekia maksimalų pagreitį. Teigiama, kad ranka nėra visiškai įtakojama akių. Tyrimo metu autoriai naudodami Miulerio-Lajerio konfigūracijas atskyrė akių ir rankų judėjimus. Jei tikslo įgyvendinimui naudojamas siekimas, tai nukrypimai rasti pirminėse ir korekcinėse sakadose, ko nebuvo stebint rankų judėjimą. Ranka liko tiksli, net kai akis nukrypo ar nepataikė į tikslo padėtį. Šie rezultatai akcentuoja žmogaus motorinės kontrolės įvairiapusiškumą.
Judesiai, ypač sakadiniai, visada yra įtakojami iliuzijų, tačiau lieka neaišku, kaip iliuzinis stimulas paveiks pirminę ir korekcinę sakadas. Taip pat nebuvo tirti sekamieji akių judesiai, kurie gali pateikti duomenų apie iliuzijos įtaką dinaminiame rėžime.