Greitas testas proto lankstumui patikrinti: ką pasirinksite?

Situacija: važiuojate tamsią, lietingą naktį nuosavu automobiliu ir staiga pamatote šalikelėje 3 žmones, laukiančius autobuso. Šie žmonės tai:

1. Senutė, kuri atrodo gana prastai, besivaduojanti mirtimi.
2. Jūsų senas draugas, kadaise išgelbėjęs jums gyvybę.
3. Jūsų svajonių žmogus (moteris/vyras).

Jūsų automobilis dvivietis – tilps tik 1 žmogus, ką paimsite į pakeleivius?

Ši moralinė-etinė dilema yra savotiškas testas kuris, kaip teigiama, buvo pateiktas vienoje įmonėje per atrankas priimant į darbą. Jūs galite pavežti pasiligojusią senutę ir taip išgelbėti jai gyvybę. O galite pasirinkti seną draugą, kadangi kadaise jis jums išgelbėjo gyvybę, tai būtų puiki proga atsidėkoti. Kita vertus, kada dar jums pasitaikys tokia proga sutikti savo antrąją pusę.

Iš 200 kandidatų įmonėje tik vienam nekilo jokių problemų pateikiant atsakymą, kuris ir gavo darbą.
Jo sprendimas buvo toks: „Aš atiduočiau savo senam draugui mašinos raktus ir paprašyčiau pavežti senutę iki ligoninės, o pats pasilikčiau su savo svajonių moterimi.“

Skaitmeninių prietaisų priklausomybė: vaikui išmanusis telefonas – lyg gramas kokaino

Ne vienu atliktu tyrimu įrodyta, kad socialiniuose tinklalapiuose praleidžiamas laikas paaugliams sukelia lygiai tokią pačią priklausomybę kaip narkotikai ir alkoholis. Blogiausia, kad socialiniuose tinklalapiuose paauglių praleidžiamas laikas tėvams dažniausiai neatrodo pavojingas.

Duodant savo vaikui planšetinį kompiuterį arba išmanųjį telefoną, iš tiesų jam duodamas tarsi butelis vyno ar gramas kokaino – skaitmeniniai įrenginiai skatina tuos pačius smegenų impulsus.

Neseniai pasirodė bauginantys pranešimai, kad jau 13 metų paaugliai gydomi nuo priklausomybės skaitmeninėms technologijoms, o trečdalis 12–15 metų D. Britanijoje gyvenančių paauglių pripažįsta, kad daugiau laiko skiria kompiuteriui nei kitoms veikloms.

Anot psichologų, “kai žmonės galvoja apie priklausomybę, jų akys krypsta į kokią nors medžiagą ar daiktą, bet tai – tam tikras elgesys, kuris gali pasireikšti įvairiais būdais: mitybos sutrikimai, savęs žalojimas, susirašinėjimas žinutėmis vaikams ir paaugliams draustinomis temomis“.

Proto žaidimai: mirties akimirką aplankančių minčių tyrimas

Vis dar įdomus ir neatakytas klausimas – ar egzistuoja gyvenimas po mirties?
D. Britanijos mokslininkai pateikia savąją versiją: kūno svorio praradimas, begalinės ramybės jausmas, akinanti ryški šviesa, nepaaiškinamas lengvumas, mistinių būtybių pasirodymas – taip ir panašiai ant mirties slenksčio pabūvoję žmonės apibūdina įspūdžius iš “pomirtinio pasaulio”.

Šis fenomenas, į kurį mokslininkai iki šiol žiūrėjo gana kritiškai, žinomas jau kelis šimtmečius.

Walk into the light

Medikai apklausė 63 pacientus, kuriems po insulto buvo konstatuota klinikinė mirtis ir kurie išgyveno smegenų mirtį. Kad išgyvenimų prisiminimai neišblėstų, apklausa buvo atliekama pirmą savaitę po insulto. 7 smegenų mirtį patyrę asmenys pasakojo apie savo išgyvenimus, bet tik 4 pacientai išlaikė testą pagal standartinę Grysono skalę, kuri naudojama įvertinti kraštutinei patirčiai. Visi tie žmonės pasakojo panašius dalykus, sakė, kad jų laiko pojūtis buvo pagreitėjęs. Jie atsidūrė prie įėjimo į visai kitą pasaulį, iš kurio nebėra kelio atgal. Visi tiriamieji teigė praradę savo kūno pojūtį, visi jų pojūčiai atrodė sustiprėję. Tarp pacientų buvo vienas katalikas, praradęs savo tikėjimą, ir keli nebepraktikuojantys anglikonai. Tyrimų rezultatai buvo publikuoti moksliniame leidinyje „Resuscitation“.

Atliktų tyrimų pagrindu neišvengiamai kyla klausimas: ar sąmonė po mirties gyvuoja toliau. Taip pat kyla klausimas apie žmogaus dvasią: jeigu smegenys veikia kaip dvasios tarpininkas, tai būtų galima įrodyti, kad ji iš tiesų egzistuoja ir tada, kai smegenys būna seniai mirusios.

***

Automobiliu spynelių remontas

Kas iš tiesų valdo šį pasaulį

Atliktas tyrimas, kuriame įrodyta, jog grybai gali sukurti optimalų komunikacijų tinklą tarp numatytų mazgų geriau ir greičiau už specialistus. Taip pat jie lengvai atkartojo Tokijo geležinkelio tinklo, Anglijos bei Ispanijos geležinkelio tinklų, JAV transporto geležinkelio tinklų schemas.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu grybai yra tokie protingi, tai kur yra jų protas? Kur renkami, kaupiami, analizuojami duomenys ir priimami sprendimai?

Tai primena klausimą „kas valdo pasaulį?“ Žmonės linkę ieškoti operacinės sistemos – tam tikros centro, į kurį viskas sueina ir iš kurios viskas išeina. Tikriausiai tai užkoduota genetiškai – ieškoti suprantamo ir pateisinamo “valdytojo”.
Fizikos ir biologijos srityse, kaip ir daugelyje kitų, viskas vyksta šiek tiek kitaip: ar turi protą skruzdėlynas ar smegenis internetas? Kas valdo Niujorko gatvės pėsčiuosius ir kur priimami sprendimai?
Pastarąjš dešimtmetį atliekami gyvūnų, vabzdžių spiečių, pėsčiųjų elgesio ir kiti grupių tyrimai: visos šios grupės demonstruoja darnų – beveik kaip vieno gyvo organizmo elgesį – nepaisant bendros koordinacijos, ketinimų ar taisyklių juose nebuvimo. Šis reiškinys tapo „masių išminties“ teorijos pagrindu, kuri aiškina, kad daugybės atskirų atsakymų vidurkis žymiai tikslesnis nei vieno specialisto atsakymas.

Pagal šią teoriją bei jos gamtinius analogus, „masių išmintis“, arba „bandos protas“, – tai intelektas, kurį galima priskirti paties tinklo struktūrai, o ne tam tikriems jį formuojantiems protams ar sąmonėms. Tad grybų pasaulyje veikia toks pats mechanizmas. Biologijos mokslas sako, kad kiekviena grybienos gyslelė iš aplinkos gauna tikslius cheminius signalus, nurodančius, kur jai reikia judėti ir ko vengti. Šių signalų suma sudaro tam tikrą sprendimų priėmimo sistemą. Kitaip sakant, grybo intelektas yra tinklas. Prie to pridėkite milijonus evoliucijos metų ir padauginkite iš šimto tūkstančių įvairiausių rūšių –gausime kažką, kas turėtų būti pakankamai protinga.

Remdamiesi šiuo pavyzdžiu galime įsivaizduoti, kad, sutvarkę savo tarpusavio ryšius, išryškėjusią jų egoistinę formą pavertę tarpusavio santarvės ir pasitikėjimo forma, turėsime aukštesnio proto lygmens tinklą; atsivers aukštesnės kokybės realybė. Vienydamiesi iš šio tinklo gauname naujų, bendrų norų (jausmų) ir proto (minčių). Tokiu būdu susiliejame su aukštesniu gamtos lygmeniu, įgydami amžino, tobulo gyvenimo pajutimą. Tada išryškėja, kad tai ir yra mūsų raidai skirtas gamtos tikslas, kuris buvo paslėptas tik dėl vienintelės priežasties – jis duotas mums pažinti.

***

http://www.geotermija.lt/