Proto mankšta

Dažnas kuris mankštinamės ar bent jau žinome, kad tą reikėtų daryti. Tačiau ne tik kūnui reikia mankštos. Būtina lavinti protinius gebėjimus, o tam yra specialūs pratimai. Testas smegenų refleksui tikrinti: testas

Paspaudus “start” mygtuką laukti spalvų pasikeitimų. Tai įvykus, reikia kuo greičiau paspausti ant didžiojo kvadrato. Pageidautina, kad pasitreniravus laikas neviršytų 0,2 sekundės.

smegenu treniravimas

Atminties testas. Jų tipų yra daug, tai – išrinkti vienodas paveikslėlių poras, kai prieš tai yra kelioms akimirkoms parodomos visos kortelės vienu metu, iš keleto išvardintų daiktų ar reiškinių variantų išrinkti netinkantį prie visų kitų, spaudinėti blokelius eilės tvarka, prisiminti kuo daugiau skaitmenų iš eilės ir t.t. Šio testo pavyzdys: testas

Smegenų stimuliacijai labai tinkamos šiuo metu populiarios Sudoku užduotys. Ne ką mažiau tinka šachmatų žaidimas, dėlionės, netgi kortos. Svarbiausia vienu ar kitų būdu sistemingai gerinti smegenų darbą. Sudoku žaidimai: sudoku

 

 

Garso supratimas ir garso slenkstis

Garsas yra slenkantis slėgio svyravimas ore ir kitose dujose, skysčiuose, kietuose kūnuose, kuris yra priimamas girdimas ar jaučiamas žmogaus ar gyvūno ausimis ar kitais organais. Garsas yra tam tikra (judesio energijos) forma, kurią sukuria bet kuris vibruojantis ar virpantis objektas. Visų garsų priežastis yra nematomi mechaniniai aplinkos judesiai, virpesiai. Virpantis kūnas verčia virpėti arčiausiai esančias terpės molekules ar daleles. Virpesiai sklinda ore ar kitoje terpėje sudarydami garso bangą, tačiau pati terpė su banga neslenka. Susidaro tik didesnio slėgio sritis (sutankėjimas) ir žemesnio slėgio sritis (praretėjimas).

garso bangos

Pakaitomis einančios sutankėjimų ir praretėjimų sritys sklinda ore ar kitoje terpėje ir sudaro vadinamą garso bangą. Pasiekus ausį, ji virpina ausies būgnelio membraną, kuri perduoda virpesius vidinės ausies klausos aparatui ir pagaliau centrinei nervų sistemai, todėl žmogus girdi. Kuo stipresni vibruojančio objekto virpesiai, tuo sudaromas didesnis sutankėjimų ir praretėjimų slėgio skirtumas ir garsas tampa stipresnis. Virpesių dažnis lemia garso aukštį arba tono aukštį. Jei virpesiai dažnėja – garsas darosi aukštesnis, jei retėja – žemesnis.

Garsas vadinamas tonu, jei jis yra tik vieno dažnio banga. Sveiko suaugusio žmogaus ausis įprastai girdi garsus, kurių dažnis yra intervale nuo 16 -20 Hz iki – 20 000 Hz imtinai. Geriausiai girdime 500-2000 Hz dažnio garsus. Žmogaus ausis skiria pagrindinį garso požymį – tono aukštį. Mažiausią garso intensyvumą, kuriam esant jau girdimas garsas, vadiname girdimumo slenksčiu. Jis priklauso nuo garso (virpesių) dažnio, žmogaus amžiaus ir individualių savybių. Daugelio gyvūnų klausa yra geresnė nei žmogaus, ir girdimo garsų dažnio intervalas yra žymiai platesnis.

garsas

Geriausiai aukšto dažnio ir ypač aukšto dažnio garsus girdi paaugliai. Klausa silpnėja senstant, todėl vyresni žmonės pradeda neprigirdėti, ypač tai pasireiškia aukšto dažnio garsų diapazone.

Garso bangos iš šaltinio sklinda visomis kryptimis tam tikru greičiu. Garso greitis ore – 331 m/s (jūros lygyje ir esant apie 20 laipsnių Celsijaus temperatūrai). Didėjant santykiniam aukščiui nuo jūros lygio arba kylant temperatūrai, garso greitis mažėja, nes oras tampa retesnis. Vandenyje, skysčiuose, metaluose, grunte ar konstrukcijose garso greitis didesnis nei ore, nes šios medžiagos yra daug tampresnės negu oras ar dujos ir virpesiai (garso bangos) jose sklinda kelis kartus greičiau (garso greitis vandenyje – apie 1500 m/s, pliene– apie 5000 m/s). Garsas beorėje erdvėje ar vakuume nesklinda, nes jame nėra dujų molekulių, galinčių virpėti ir perduoti garsą.

Garso slėgį palyginus su standartiniu statiniu oro slėgiu galime teigti, kad žmogaus ausies girdimas garso slėgis telpa į gana siaurą diapazoną nuo 20 µPa (girdimumo slenkstis lygus – 0 dB) iki 100 Pa (skausmo slenkstis lygus – 130 dB).

Pavyzdžiai:
• 0 dB – silpniausias garsas, kurį gali girdėti sveiko žmogaus ausis;
• 10 dB – normalus kvėpavimas;
• 20 dB – šnabždesys 1,5 m atstumu nuo šnabždėtojo;
• 30 dB – tyli kalba;
• 50 dB – lietaus šniokštimas, veikiantis šaldytuvas;
• 60 dB – normali kalba;
• 90 dB – sunkvežimiai, traktoriai, motociklai;
• 100 dB – medžio, metalo apdirbimo staklės, motociklai, sniego valymo technika;
• 110 dB – diskoteka, simfoninis orkestras, kūdikio verkimas;
• 120 dB – griaustinis, grandininis pjūklas, pneumatinis plaktukas, sunkiosios muzikos koncertas, gaisrinės sirena;
• 140 dB – kylantis lėktuvas;
• 150 dB – kylantis reaktyvinis naikintuvas;
• 180 dB – sprogimas, sunkiosios raketos startas.

Žmogaus ausis ne visų dažnių garsus girdi vienodai, pavyzdžiui, žemas garsas girdimas ne toks stiprus, kaip tokio pat stiprumo aukštas garsas. Be garsumo ir tono aukščio žmogus skiria garsus pagal dar vieną garso požymį. Šis garso požymis, iš kurio galima spręsti apie jo šaltinį, vadinamas tembru. Pagal tembrą galime atpažinti kalbėtojus, muzikos instrumentus, dainininkus ir kitus garso šaltinius.

 

Spalvų suvokimas ir poveikio galia

Spalvą mes suprantame, kaip vieną iš žmogų supančios aplinkos objektyvių savybių, egzistuojančių nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jo jutimo organų, atsispindinčią matymo pojūčių dėka jo sąmonėje. Mes matome spalvotą aplinką ir priimame tai, kaip žmogaus egzistencijos būtinybę. O pabandykime įsivaizduoti monochromatinę aplinką kaip nespalvotame kino filme, kurį vyresnės kartos žmonės dar prisimena. Nykus atrodytų pasaulis.

Spalvos daro didelį poveikį matomų daiktų proporcijoms, dydžiams, estetiniam jų įvertinimui. Būdingi spalvų deriniai atspindi tam tikrą epochą, jos stilių, nacionalines tradicijas, atskirų mokyklų ar menininkų kūrybą. Spalva mus veikia psichologiškai ir fiziologiškai. Raudonai išdažytame kambaryje laikas bėga greičiau negu mėlyna spalva išdažytame kambaryje. Oranžinė spalva mažina agresyvumą, o arbata mėlyname puoduke atrodys vėsesnė negu oranžiniame. Spalva yra neatsiejama mūsų gyvenimo saviraiškos ir reklamos dalis. Kūrybingas spalvos pritaikymas padeda perpildytoje rinkoje greičiau realizuoti norimą produktą. Tam labai padeda šiuolaikinės kokybiškų spalvų palečių „kūrimo“ technologijos ir modernios spalvinio apšvietimo sistemos.

Šviesa yra elektromagnetinės bangos. Kai Hercas eksperimentiškai aptiko elektromagnetines bangas, neliko jokių abejonių, kad šviesa sklinda kaip banga. Dabar mokslas vadovaujasi kvantine šviesos teorija, kuri jungia bangines ir korpuskulines šviesos savybes, nes vienuose reiškiniuose labiau išryškėja banginės, o kituose korpuskulinės šviesos ypatybės. Elektromagnetinių bangų skalėje yra radijo bangos, infroraudonieji spinduliai, ultravioletiniai spinduliai, rentgeno spinduliai, gama spinduliai ir regimieji spinduliai. Regimieji spinduliai užima mažą elektromagnetinių bangų skalės dalį. Regimojo diapazono tam tikro ilgio bangos sukelia atitinkamos spalvos pojūtį. Bangos ilgumas matuojamas nanometrais (nm). Vienas nm, tai – milijoninė milimetro dalis.

vaivorykste

Spalvinio regėjimas – tai gebėjimas skirti šviesos bangų ilgį (skirtingas spalvas). Regėjimo procesas yra ne statiškas, o dinamiškas. Optimaliausias apšvietimas yra 1000 liumenų. Prie tokio apšvietimo regime didžiausią spalvų kiekį, tai yra prie vidutinės dienos šviesos. Ryškią dieną tinklainė gauna per stiprų kiekį spalvų ir atsparumas tiksliai pažinti spalvą sumažėja. Žmogaus akis suformuota tai gamtinei aplinkai, kurioje žmogui tenka gyventi. Didesnė kaip 10 tūkst.liuksų šviesa apakina akį. Žmogaus akis gali skirti apie 300 perėjimų nuo balčiausio iki juodžiausio, esant labai geram apšvietimui, net iki 600 perėjimų. Išlavinta žmogaus akis chromatinių spalvų ir atspalvių pagal jų toną, šviesumą ir sodrmą gali skirti iki trylikos tūkstančių. Spalvos keičiasi keičiantis dienos apšvietimui. Pereinant iš šviesios aplinkos į tamsią, raudona spalva netenka savo spalvinio tono. Geltona išsilaiko ilgiau. Žalia ir mėlyna prietemoje atrodo šviesesnės, o labiau temstant, netenka spalvos. Raudona artėja prie juodos. Pastebėta, kad prie žalios ir mėlynos šviesos vyzdys išsiplečia, prie raudonos ir geltonos vyzdys susitraukia. Taigi, mažėjant apšvietimui, spalvos keičiasi.

 

Spalvu pokyciai keiciantis apsvietimui

Kalbant apie spalvinį regėjimą, verta paminėti, kad egzistuoja ir spalvinė atmintis. Žmogaus smegenys sukaupia didžiulį kiekį informacijos, be kitos ir spalvinę. Mus supa įvairūs daiktai ir jų spalvas mes atsimename. Yra, taip vadinamos, „pastovios daiktų spalvos“, kaip antai: kraujas, žalias agurkas, cementas, sniegas ir kt. Ir nepastovios: mėlynas švarkas, ruda keraminė puodynė, pilkas kilimas. Esant įvairiam apšvietimui, šie daiktai keičia spalvą. Žmogus sugeba atpažinti tikrąsias daiktų spalvas. Bet kokiu atveju ir prie bet kokio apšvietimo žmogus atpažįsta tipines – pastoviąsias daiktų spalvas. Sunkiau atpažinti netipines daiktų spalvas, esančias mums nežinomoje aplinkoje.

Normaliu spalviniu regėjimu paprastai laikome trichromatinį matymą, t.y. sugebėjimą skirti tris pagrindines spalvas: geltoną, raudoną ir mėlyną. Tačiau ir tarp trichromatų yra žmonių, nepakankamai skiriančių spalvas. Bet šie nukrypimai būna labai nežymūs. Taip vadinamas „aklumas spalvoms“- skirtingas vyrams ir moterims. Moterys giliau jaučia spalvą. 8 % vyrų „atsineša“ įgimtą nepakankamumą spalvoms ir tik 0,5 % moterų. Spalvinio regėjimo sutrikimai gali būti įgimti ir dėl įvairių ligų. Dažnai būna dalinai nematantys spalvų – dichromatai. Jie dar vadinami daltonikais.

Mūsų spalvos suvokimas paremtas „jau apdorota“ praeitimi, gyvenimiškąja patirtimi, padedančia įvardinti tam tikrus spalvų būvius, charakteristikas. Ugnies, saulės, stipriai įkaitinto metalo spalvos mums tapačios geltonų, oranžinių ir raudonų spalvų tonams, todėl jas suvokiame kaip šiltas ar net karštas. Žydras baseino, pietų jūros vanduo ar gilūs mėlynai žalsvi šiaurės jūrų vandenys, ledo spalva asocijuojasi su vėsa ir šalčiu, todėl spalvų rate šios spalvos ir įvardijamos kaip šaltos. Dažant patalpas, vykdant reklamos ar įpakavimo projektavimą, į tai būtina atsižvelgti. Melsvomis spalvomis išdažytoje patalpoje jausimės šalčiau, negu patalpoje, išdažytoje oranžine spalva. Lygiai taip pat nuteiks šiltų ar šaltų spalvų baldų apmušalai.

Pagal psichologinį-emocinį poveikį spalvas būtų galima sugrupuoti taip:

Fizinės asociacijos:

1. svorio – lengvos, sunkios, be svorio; 2. temperatūrinės – šiltos, karštos, deginančios, šaltos, vėsios, ledinės, stingdančios; 3. skonio – saldžios, rūgščios, karčios, sūrios, be skonio ir pan.; 4. akustinės – tylios, kurčios, skambios, rėkiančios, muzikalios; 5. erdvinės – artėjančios, tolstančios, gilios, paviršinės; 6. faktūrinės – minkštos, kietos, lygios, šiurkščios, slidžios, badančios; 7. klampumo – tirštos, skystos; 8. drėgnumo – sausos, drėgnos, šlapios; 9. šviesokaitos – šviesios, tamsios, spinduliuojančios, akinančios, prislopintos.

Emocinės asociacijos:

1. pozityvios – linksmos, malonios, žvalios, gyvybingos, lyrinės, optimistinės; 2. negatyvios – liūdnos, nuobodžios, tragiškos, sentimentalios, nemalonios; 3. neutralios – ramios, palaikančios pusiausvyrą; 4. stimuliuojančios – kelia energiją, tonizuoja; 5. raminančios – mažina fizinę, emocinę įtampą, susierzinimą.

spalvos

Stimuliuojančios – visos šiltos spalvos: raudona, oranžinė, geltona ir jų įvairūs atspalviai: 1. raudona – kelianti energiją, aktyvi, aktyvizuoja visas organizmo funkcijas ir t.t.; 2. oranžinė – tonizuojanti, optimizuoja, šilta, gerina maisto įsisavinimą, gerina kraujo apytaką; 55 3. geltona – šviesiausia spalva, tonizuojanti, stimuliuoja regėjimą ir nervinę veiklą, kontaktuojanti, spinduliuojanti, jaunatviška, saulės ir gyvybės žemėje spalva.

Raminančios – šaltos arba vėsios spalvos. Jos mažina įtampą, susierzinimą, veikia raminančiai: mėlyna – veikia raminančiai, atpalaiduojančiai, veikia raumenis, mažina tonusą, arterinį spaudimą. Psichologai mėlyną spalvą vadina „santarvės su savimi“ spalva. Žydra – erdvės spalva. Ramina, atšaldo, gaivina. Tai dvasingumo spalva, skatina psichinę veiklą, stiprina dvasines galias, mažina neigiamas emocijas, nukelia į svajonių pasaulį. Šviesiai žalia – pabrėžia judėjimą, kintamumą. Tai gamtos spalva. Šioje spalvoje atsispindi gamtos gyvenimas, tai vystymosi, augimo, o tuo pačiu – atsargumo, rūpestingumo spalva. Ši spalva teigiamai veikia nervingus žmones. Aišku, šį sąrašą dar būtų galima ir praplėsti, bet ir taip matome gana platų asociacijų spektrą, kurį sukelia įvairios spalvinės grupės.

 

 

Optinės iliuzijos augalų pasaulyje

Ne tik žmogaus kūriniai gali būti į kažką panašūs. O ir stengiantis gan paprasta tokią iliuziją nesunku sukurti. Pati gamta, dėl vienų ar kitų priežasčių, taip pat kuria optines iliuzijas. Ypač tai matoma augalijos pasaulyje.

Paprastai jei augalo žiedus apvaisina tam tikros rūšies vabzdžiai, žiedai gali juos imituoti, kad priviliotų tikruosius gyvus apvaisintojus.

Augalas kaip vabalas

O štai keletas neįtikėtinai į paukštį, beždžionę, netgi antį panašių orchidėjų žiedų.

Habenaria radiata Caleana major kaip antis Orchideja bezdzione

 

Augalas, kurio žiedą galima sumaišyti su papūga :)

Ziedai kaip papuga

Na ir dar keletas augalų, kurių ne žiedai , o lapai ar jis visas panašūs į drugelius ir netgi aštunkojį!

Augalas kaip astunkojis Augalas kaip drugelis