Nors aiškaus proto, bet pakvaišę

Vietomis, kai skaitysite šitą rašinį, Jus suims juokas, vietomis – graudumas, o paskui imsite ir savęs paklausite: “O gal ir aš toks pat arba bent panašus?”..

Į virtuvę įeiti draudžiama

Prieš 10 metų, kai jos liga įsismarkavo, Silvija K. normaliai gyventi galėjo tik už savo buto sienų. Namuose ji beveik visą laiką tvarkėsi: kasdien iškraustydavo sekciją svetainėje ir išvalydavo visą jos turinį; pasišildžiusi maistą mikrobangų krosnelėje, po to dvi valandas šveisdavo prietaisą. Jei vyras arba vienas iš vaikų atsisėsdavo ant sofos, Silvija ją valydavo drėgnu šepečiu; po to ji visą dieną būdavo tokia šlapia, kad niekas daugiau negalėdavo atsisėsti, bet svečių vis tiek neateidavo. Vieną dieną į svetainę, taip pat į virtuvę, buvo uždrausta įeiti ir šeimai.

“Mes kas vakarą valgydavome kavinėse, ilgainiui tai tapo nebeįmanoma finansiškai”, – prisimena 46 metų moteris. Pusryčių sumuštinius sau ir šeimai ji tepdavo namo rūsyje, kur stovėjo ir šaldytuvas. Valgoma buvo pakeliui į darbą. Kaip Silvijai pavykdavo aprėpti darbą, šeimą ir valandų valandas trumkančius valymo ritualus, šiandien nebegali suprasti ir pati. Tuo metu ji miegodavo vieną dvi valandas per naktį. Likusiu laiku – tvarkydavosi. Iš pradžių slapčia, kad niekas nepamatytų, nes suvokė, kad tai, ką daro, yra nesąmonė. Tai buvo tarsi spiralė, iš kurios ji savo jėgomis nebepajėgė išsivaduoti. “Nežinojau, kad sergu, – sako Silvija, – aš maniau, kad esu pamišusi”. Tik po 10 metų ji kreipėsi į psichologą, nes tarp savo keturių sienų jau seniai jautėsi blogai.

Prausimasis po prausimosi

Tokių žmonių kaip Silvija, vyrų ir moterų, Vokietijoje yra daugiau kaip milijonas. Jie visi turi keistų ir įkyrių įpročių ir dėl to kenčia. Tai gali būti valymas, rankų plovimas arba prausimasis po dušu – besaikis, paniškai bijant nešvarumų. Kiti jaučia nenumaldomą norą viską kontroliuoti: šimtus kartų tikrinti, ar užrakintos durys, ar išjungta viryklė, kol išvis nebedrįsta išeiti iš namų. Dar kiti pagal sudėtingas taisykles tvarko daiktus, ką nors renka arba viską skaičiuoja. Statistiškai moterys daugiau kenčia nuo prausimosi, o vyrai – nuo kontroliavimo manijos. Jiems visiems yra bendra tai, kad jų veiksmai nėra tik nekaltos keistenybės. Ritualai dažnai trunka valandas ir kasdienybę, taip pat ir šeimos narių, paverčia kančia. Įkyrių būsenų sutrikimų, kaip tai vadina medikai, aukos suvokia, kad jų pasikartojančios mintys ir jausmai iš principo yra absurdiški arba bent jau perdėti, bet tiesiog negali to atsisakyti. Jie tam tikra prasme jaučiasi pamišę, būdami aiškaus proto. Kodėl jie paprasčiausiai nenustoja to daryti, paklaustų bet kuris iš mūsų. Atsakymas: be ritualų auga baimė ir įtampa, kuri atrodo dar sunkiau pakeliama nei įkyrios būsenos. Taip prasideda užburtas ratas, kuris gali baigtis visišku išsekimu.

Įkyrios būsenos atsiranda tiek dėl neurobiologinių, tiek dėl gyvenimiškų veiksnių. Pasak specialistų, tik 10 proc. tokių ligonių gydosi. Praeina vidutiniškai 7-10 metų, kol jie pradeda ieškoti profesionalo pagalbos. Kiekvienam ligoniui reikia individualaus gydymo, kurio dalis yra daug valandų trunkantys pokalbiai ir konfrontacija su dirgikliais ligonio namuose. Pavyzdžiui, švaros maniakai turi liesti “nešvarius daiktus”, o paskui jiems neleidžiama nusiplauti rankų. Kas jaučia liguistą potraukį ką nors rinkti, yra skatinamas tuos daiktus išmesti. Taip ligoniai pratinami prie minties, kad be jų ritualų pasaulis nesugrius. Kas kitiems atrodo elementaru, jiems yra skausmingas, ilgas kelias.

Plaukų rovimasis

Ir Antonija P. praėjo gydymo odisėją. 50-metė nuo 12 metų raudavo sau plaukus. Slapta. Kol galvoje atsirado plikų vietų ir jai prireikė skaros, vėliau peruko. Jos liga vadinasi trichotilomanija. Kad tai yra įkyrios būsenos sutrikimas, Antonija sužinojo tik sulaukusi 40-ies. Statistiškai trichotilomanija dažniau kamuoja moteris, apytikriais vertinimais kas 200-ąją. Be to, vyrai rečiau lankosi pas psichologus, nes jų plaukų retėjimas yra ne taip pastebimas. Antonija P. taip kompensuodavo vaikystės išsiskyrimo baimes, ieškodavo ventilio, per kurį galėtų nuleisti įniršį, susidoroti su vienatve; plaukų pešiojimas jai buvo savotiška priebėga. Dar blogiau už ligą jai atrodė socialinis nesaugumas, melas. Profesionali pedagogė ilgai nieko prie savęs neprisileisdavo – vaikai galėjo netyčia nutraukti nuo galvos peruką. O kaip ji galėjo paaiškinti partneriui, kas su ja vyksta? Ji apsimetė, kad kenčia nuo hormonų arba skydliaukės veiklos sutrikimo.

Galiausiai ji sulaukė pagalbos Hamburgo universiteto klinikoje. Po gydymo vaistais ir psichoterapijos liga atsitraukė, tačiau ji nesijaučia visiškai pagijusi. “Kai per daug dirbu, didėja pavojus vėl imti pešioti plaukus. Tai panašu į nebegeriantį alkoholiką”.

Ir Silvijai K. išgyti padėjo ėjimas į viešumą – ji vadovauja savigalbos grupei. Sėkmingomis dienomis apie valymą ji negalvoja, nesėkmingomis, kai apima didelis stresas, ji sau garsiai pasako “stop”. Šiuo metu ji išsiskyrė su vyru. Santuoka iširo ne dėl ligos, bet tikrai nuo jos nukentėjo. Šiandien ji gyvena su nauju partneriu. “Mano draugas iš pat pradžių viską žinojo ir sakė, kad tai tik dalis manęs, aš turinti ir kitų, teigiamų bruožų”. Taip ji suvokusi, kad serga – kaip kiti serga diabetu ar alergijomis.

***

https://www.xszaislai.lt/preka-s/zaislai-kudikiams.html

Kaip sumažinti skausmą?

Jei susižeisite, susiraskite žiūronus, lupą, lęšį ir žiūrėkite į žaizdą pro juos taip, kad mažintų vaizdą, netrukus skausmas pradės mažėti kartu su matoma “maža” žaizdele.

Neseniai Oksfordo universiteto Tyrimai lėmė naują skausmo žudiko atradimą – vaizdą mažinančius lęšius (apverstus žiūronus). Mokslininkai parodė, kad tiriamųjų, kurie stebėjo savo sužeidimus pro apverstus žiūronus skausmas bei patinimas buvo daug mažesni. Tai įrodo, kad net skausmo pojūtis yra moduliuojamas pagal tai, ką mes matome. Taigi, kita kart susižeidę padarykit sau paslaugą.

***
Pakavimo dėžės

Kaip veikia mūsų smegenys?

Ateis diena, kai mašinas galėsime valdyti vien tik mintimis, o paralyžiuoti žmonės galės valdyti mechanines rankas ir kojas. Tai yra ateitis, kuri kuriama šiandien daugelyje pasaulio universitetų ir laboratorijų. Lietuvos mokslo įstaigos – ne išimtis. „Labai intensyviai dirbama toje srity, kad būtų galima nuskaityti biologinius signalus iš paralyžuotų žmonių. Yra labai nemažai nukentėjusių asmenų, kurių galvos smegenys puikiai veikia, protavimas vyksta, tik paprasčiausiai nevaldomas kūnas nuo tam tikro lygmens. Tokių technologijų taikymas teikia labai daug vilčių.“ – sako lietuvis profesorius Osvaldas Rukšėnas. Tačiau galvos smegenys yra tiriamos ir kitais tikslais. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Neurobiologijos ir biofizikos katedroje yra tiriamas alkoholio poveikis. Žiurkės gali rinktis – jos turi du buteliukus, viename yra grynas vanduo, kitame – alkoholio tirpalas. Jos labai protingos, greitai išmoksta kur yra kas, ir valingai, jeigu taip galima kalbėti, renkasi alkoholį. Žiurkės pripranta prie alkoholio ir mokslininkai tiria jų smegenų signalus.

***

Prekybinės palapinės kaina

Disleksija – skaitymo ir rašymo sutrikimas

Disleksija – tai neurologinių ir genetinių ligų grupei priskiriamas skaitymo sutrikimas. Dažniausiai būdingas mokyklinio amžiaus vaikams. Disleksija gali būti lengvos, vidutinės ir sunkios formos. Šis sutrikimas pasireiškia skaitymo ir rašymo įgūdžių sutrikimu ir gali būti įgimtas bei įgytas. Išskiriamos kelios ligos rūšys: trauminė, pirminė ir vystymosi disleksija.
Trauminė disleksija išsivysto, kai traumos metu pažeidžiami skaitymo ir rašymo smegenų centrai. Tai pakankamai reta šios ligos atsiradimo priežastis.
Pirminė disleksija susijusi su paveldėjimu. Įdomu tai, kad disleksijos atvejai dažnesni kairiarankių šeimose ir labiau paplitę tarp berniukų nei tarp mergaičių. Tokių žmonių gebėjimas skaityti atitinka ketvirtos klasės moksleivio įgūdžius.
Vystymosi disleksija, kitaip dar vadinama kognityvine, įgimta arba vaikų disleksija, manoma, susijusi su hormoniniais pokyčiais nėštumo metu.

Išskiriami įvairūs probleminio skaitymo tipai:
– agramatiniai (kalba gramatiškai neišlavinta);
– semantiniai (skaitymo įgūdžiai puikūs, bet sunku suprasti žodžių ir teksto prasmę);
– foneminiai (sunku sieti raidę ir garsą);
– mneminiai (sudėtinga atkurti grafinį vaizdavimą);
– literatūriniai-optiniai (sunkiai atpažįstamos spausdintos raidės);
– verbaliniai-optiniai (rašytinių raidžių atpažinimo sutrikimas);
– taktiliniai (būdinga vaikams neregiams, kuriems sunku atskirti Brailio rašmenis).

Psichologinės disleksijos priežastys:
– prasta skaitymo motyvacija;
– patirtis;
– netinkama, vaiką psichologiškai žalojanti mokymosi aplinka;
– silpnas ryšys tarp vaiko ir tėvų.

Mokytojai ir tėvai dažnai painioja disleksiją su pastangų ar net intelekto stoka. Todėl vaikai, net labai gabūs, nuolatos išgyvena frustracijos ir nesėkmės jausmą, nes nesupranta, kodėl vienus dalykus sekasi mokytis gerai ir greitai, o skaityti ir rašyti – labai prastai ir lėtai. Disleksijos požymiai yra ne tik specifinės klaidos skaitant ar rašant. Tokie vaikai gali painioti kairę ir dešinę puses, jie paprastai nemėgsta komandinių žaidimų su kamuoliu (nes sunku numatyti kamuolio trajektoriją), užsiėmimų, kur reikia atsiminti judesių seką (šokiai, kovos menai).

Taip yra, nes disleksijos priežastys glūdi smegenyse. Tokių vaikų smegenų struktūra ir nervinės jungtys, būtinos rašytinei informacijai apdoroti, vystosi kiek kitaip nei daugumos. Jei įprastai skaitant ir rašant labiau dirba kairysis smegenų pusrutulis, tai šių žmonių gerokai aktyvesnė dešiniojo veikla. Todėl tokie vaikai ir suaugę mėgsta piešti, pasakoti fantastines istorijas, jie pasižymi intuicija, yra labai kūrybingi, empatiški.

Vienas grafikos dizaineriu dirbantis 25 metų vyras sugalvojo, kaip kitiems žmonėms paaiškinti, kodėl jam sudėtinga skaityti tekstą. Jis pakeitė populiarų „Helvetica“ šriftą, panaikindamas dalį raidžių kontūro, bet palikdamas svarbiausias dalis, kurios leidžia identifikuoti raidę. Šio eksperimento tikslas – vidutiniam skaitytojui parodyti, kokiu greičiu gali skaityti disleksija sergantis žmogus.
Pabandykite perskaityti:

Disleksija – tai labai specifinis „skaitymo sutrikimas“. Nors pastaruoju metu vis dažniau disleksijos apibrėžimas išplečiamas ir disleksijai priskiriami ne tik skaitymo, bet ir rašymo ar tarimo sutrikimai.
Pastaruoju metu įrodyta, kad šiems žmonėms gali būti trumpalaikių atminties sutrikimų. Šią ligą galima priskirti genetinių ir neurologinių ligų grupei. Tiesa, net jei kalbėtume tik apie skaitymą, šis sutrikimas gali pasireikšti labai skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nesugeba skaityti tik rašytinių raidžių, kiti – spausdintinių ir pan. Tiesa, nebūtinai. Didžiai daliai sergančiųjų disleksija pasireiškia kur kas švelnesne forma, t.y. žmonės arba lėčiau mokosi skaityti, arba lėčiau skaito, arba nuolat pasireiškia skaitymo klaidos (pavyzdžiui, vietomis sukeičia raides, iškreipia garsą, praleidžia tam tikrus garsus), arba neteisingai supranta perskaityto žodžio reikšmę.

Sutrikimas visiškai išgydytas nebus, bet jo pasekmes galima valdyti treniruočių pagalba.

***
Vestuvinės suknelės Vestina